Vienas pagyvenęs žmogus gyveno atskirai. Ir vaikai labai dėl jo nerimavo, atvažiuodavo lankyti, atveždavo produktų, vaistų – šis žmogus nuolat sirgo ir prastai vaikščiojo.
Visą gyvenimą jis daug ir sunkiai dirbo, plušo kaip arklys.
Ir gerai uždirbdavo visada. Ir pensija jam išėjo labai padori mūsų mastais. Ir butas geras, didelis. Ir jis vis sėdėdavo ant sofutės ir žiūrėdavo televizorių – „ žiūrėdavo“ – garsiai pasakyta, klausydavo, nes blogai matė.
Įsijungia visu garsu ir klauso – girdėjo irgi blogai. Jam 90 metų, štai ką aš jums pasakysiu.
Na ir štai, šeima labai sunerimo dėl senuko; jis ir seniau kartais išeidavo į parduotuvę pienelio, o čia kažkur pradėjo vakarais vaikštinėti su lazdele. Užsidės skrybėlę ir išeina; budrūs kaimynai papasakojo. O pats jis nepasakojo, apsimesdamas, kad negirdi, ko jo klausia. Na, šeima, vaikai, anūkai, proanūkiai greitai susekė senuką – o ar yra ten ką sekti?
O jis įprato vaikščioti į mažą kavinę šalia namų. Jis gražiai apsirengdavo, kaklaraištis, švarkas, skrybėlė.
Ir, pasiramsčiuodamas lazdele, eidavo į šią kavinę. Restoranėlį tokį. Ir ten elgdavosi siaubingai – užsisakydavo truputėlį šašlykiuko ar samsos. Padažo. Pjaustytų svogūnų. Ir gėrimų. 2-3 taureles gėrimo.
Ir dar puodelį arbatos su desertu. Ir taip sėdėdavo, mėgaudamasis kiekvienu kąsneliu, dantys jo tvirti, dirbtiniai. Ir jis įrausdavo, stengdavosi valgyti lėtai lėtai, kad ilgiau pasėdėtų kavinėje. Ir dar ten grodavo muzika, tokia kaip „Juodosios akys“ ir panaši.
Visa tai jis pilnai galėjo sau leisti iš pensijos – po truputį, nedaug. Ir kavinėje senuką visi mylėjo bei džiaugėsi juo. Ir duodavo visokių malonių bonusų, žalingų, saldžių ar riebių. Ir tie giminaičiai siaubingai pasipiktino bei norėjo sukelti skandalą. Įkalinti senuką namuose.
Pasamdyti slaugę. Patikrinti, ar jis neišsikraustė iš proto. Ar neperrašys buto piktiems žmonėms? Ir išvis – visa tai kenkia, pavojinga, o dar tie gėrimai… Aš viską suprantu. Tai kenkia, neginčytinai. Bet kur kas žalingiau sėdėti ant sofos ir klausytis televizoriaus, būnant 90-ies… Ir tai tokie maži ir nekalti džiaugsmai; argi žmogus neužsidirbo?
Truputį poilsio, truputį šašlykiuko, truputį dėmesio ir meilės?
Ir galimybės palikti truputį arbatpinigių – metalinėmis monetomis?
Gerai, kad anūkas programuotojas pasirodė tokios pat nuomonės. Ir neleido senelio barti bei atimti malonumus.
O tiesiog paliko savo telefono numerį kavinėje ir vakarais paskambindavo bei geranoriškai paklausdavo, ar viskas gerai? Ir viskas gerai. Nors visa tai – kenksminga ir pavojinga.
Tačiau senuko gyvenimas irgi buvo kenksmingas ir pavojingas. Šachtoje ir gręžimo aikštelėje. Tegu. Kartais galima sau leisti, štai ką aš galvoju. Truputį galima…
