Tais metais pavasaris buvo ankstyvas, sniegas nutirpo jau kovą. Ona Paulauskienė apžiūrinėjo savo lysves, kai prie vartelių staiga pastebėjo paauglę. Ji buvo apsirengusi palaike suknele, lengvais batukais ir striuke.
Buvo matyti, kad ji šąla. Ona pakvietė mergaitę į namus, pagirdė šilta arbata, ėmė klausinėti:
– O kaip tavo vardas?
– Elena…
– O ką tu čia pas mus darai? Kažko ieškai? – Ona pastūmėjo sausainių lėkštę arčiau mergaitės.
– Jūs Ona Paulauskienė?
– Aš. O kas nutiko?
Čia mergaitė ėmė verkti:
– Mamyte mano, aš taip ilgai tavęs ieškojau…
Mergaitė papasakojo, kad seniai ieškojo motinos adreso ir pagaliau rado. Ji motinos niekada nematė, bet visada tikėjosi, kad ji apsidžiaugs pamačiusi dukrą.
Ona truputį sutriko, paskui susimąstė ir nusprendė, kad tai jos šansas į laimę. Apkabino mergaitę ir nusprendė tapti jai tikra mama. Taip ir gyveno dviese, Ona viskuo aprūpino Eleną, o Elena savo ruožtu ją labai mylėjo. Ona ją rengė, mylavo, lepino skanėstais, apmokėjo mokslus.
Kai užaugo, Elena ištekėjo už gero vaikino, pagimdė sūnų. Ona buvo devintam danguj iš laimės, be galo mylėjo anūką. Ji tik mirties patale prisipažino, kad sumelavo tada, prieš daugybę metų.
Ji neturėjo vaikų. Tačiau pamačiusi mergaitę nusprendė, kad tai dovana.Meldė atleidimo už nuodėmę. Tačiau Elenutei šių atsiprašymų nereikėjo, ji buvo laiminga, kad kadaise apsiriko dėl adreso. Biologinei motinai ji nebuvo reikalinga, tačiau Ona tapo tikrąja jos motina.
