Mano jubiliejus šiemet buvo nedidelis, tik artimiausi žmonės. Susirinko abu sūnūs su žmonomis, keli seni draugai ir mūsų giminaičiai. Nenorėjau didelės šventės, tiesiog norėjau jaukiai pabūti su šeima.
Kai atėjo laikas dovanoms, abi marčios priėjo prie manęs kartu ir padavė vieną didesnį paketą.
„Mes nuo mūsų abiejų“, – pasakė viena.
Nusišypsojau, padėkojau ir pradėjau išpakuoti. Viduje buvo rankšluosčių rinkinys ir paprastas arbatinukas.
Nieko nepasakiau. Tik dar kartą padėkojau ir padėjau dovaną į šalį.
Tačiau pastebėjau, kad abu mano sūnūs trumpam susižvalgė. Vyresnysis net paklausė žmonos:
„Čia visa dovana?“
Ji kiek nustebusi atsakė:
„O kas? Labai praktiška.“
Gal ir praktiška. Tik tą vakarą man buvo sunku atsikratyti keisto jausmo.
Ne todėl, kad laukiau brangaus daikto. Mes su vyru niekada nereikalavome iš vaikų prabangių dovanų. Jeigu būtų padovanoję gėlių, gerą knygą ar net paprastą pyragą, pagamintą savo rankomis, būčiau nuoširdžiai apsidžiaugusi.
Tačiau abi susitarė dovanoti vieną bendrą dovaną jubiliejui, o pasirinko tai, ką galima nusipirkti pakeliui į svečius.
Galbūt būčiau apie tai greitai pamiršusi, jei mūsų santykiai būtų buvę kitokie.
Su vyru visą gyvenimą stengėmės padėti vaikams. Kai vyresnysis sūnus vedė, atidavėme jam savo antrą butą. Jaunesniajam padėjome su pradiniu įnašu ir dar keletą metų prisidėjome prie paskolos.
Kai gimė anūkai, taip pat nebuvome tie seneliai, kurie atvažiuoja tik per gimtadienius. Padėdavome, kai reikėdavo pabūti su vaikais, nuveždavome juos į būrelius, nupirkdavome drabužių ar tiesiog įdėdavome pinigų į voką.
Niekada to neskaičiavau ir vaikams nepriminiau.
Todėl mane įskaudino ne pati dovana. Mane įskaudino tai, kiek mažai dėmesio į ją buvo įdėta.
Po jubiliejaus praėjo keli mėnesiai. Artėjo Kalėdos, o mūsų šeimoje nuo seno buvo įprasta, kad po eglute kiekvieno laukia atskira dovana.
Paprastai aš viską apgalvodavau iš anksto. Marčioms pirkdavau gerą kosmetiką, kvepalus, rankines ar dovanų kuponus. Visada stengdavausi prisiminti, ką jos buvo užsiminusios norinčios įsigyti.
Šį kartą parduotuvėje ilgai vaikščiojau tarp lentynų ir staiga prisiminiau savo jubiliejų.
Tą pačią akimirką supratau, ką padarysiu.
Nupirkau vieną didelį puodą.
Gražų, kokybišką, visai nepigų. Supakavau jį į didelę dėžę, užrišau kaspinu ir ant kortelės užrašiau abiejų marčių vardus.
Per Kalėdas visi susirinkome pas mus.
Sūnums ir anūkams po eglute laukė jų dovanos. Kai atėjo marčių eilė, padaviau joms tą vienintelę dėžę.
„Čia jums abiem“, – pasakiau kuo ramiausiai.
Jos iš pradžių net nesuprato.
„Mums abiem viena?“ – paklausė jaunesnioji marti.
„Taip. Labai praktiška“, – atsakiau.
Vyresnysis sūnus vos sulaikė šypseną.
Marčios išpakavo dėžę ir pamatė puodą. Kelias sekundes abi tylėjo.
„Na… ačiū“, – pagaliau pasakė viena.
„Pamaniau, kad jums abiem pravers“, – pridūriau. „Juk nebūtina kiekvienai turėti po atskirą dovaną.“
Tada jų veidai pasikeitė.
Nereikėjo nei ginčo, nei ilgo aiškinimo. Abi puikiai suprato, ką norėjau pasakyti.
Vėliau, kai svečiai išsiskirstė, vyras manęs paklausė:
„Na, palengvėjo?“
Pagalvojau ir nusijuokiau.
„Žinai, turbūt taip.“
Kitą mano gimtadienį abi marčios atėjo su atskiromis dovanomis. Viena atnešė kvepalus, kuriuos seniai mėgau, kita padovanojo bilietus į teatrą.
Ir šį kartą jau tikrai jaučiau, kad jos bent truputį pagalvojo apie mane.
Aš joms nieko nepriminiau. Ir apie tą puodą daugiau niekada nekalbėjome.
Bet, panašu, jo užteko.
