Mes su žmona išsiskyrėme, kai vaikai buvo jau savarankiški: sūnus dirbo ir gyveno su savo mergina nuomojamame bute, dukra mokėsi ir gyveno studentų bendrabutyje.
Mes tada gyvenome bute, žmonos paveldėtame iš močiutės. Išsiskyręs grįžau į kaimą, į tėvų namus. Ten gyveno mano senutė motina ir brolis. Irgi seniai išsiskyręs. Priėmė mane su džiaugsmu, tačiau rasti darbą kaime buvo didelė problema.
Išsiskyriau vėlyvą rudenį ir visą žiemą užsidirbau pinigų atsitiktiniais darbais. Toks gyvenimas buvo ne man. Reikėjo ir vaikams padėti, ir sėdėti ant sprando motinai su broliu negalėjau sau leisti.
Taip praėjus žiemai, pavasarį nusprendžiau važiuoti uždarbiauti į užsienį. Ariau ten kaip arklys, namo grįždavau nedažnai. Kai sūnus įteisino savo santuoką, nupirkau jam būstą. Kiek vėliau nupirkau butą ir dukrai.
Visada palikdavau broliui ir motinai dideles sumas namams bei ūkiui. Maniau, grįžęs iš uždarbių liksiu gyventi kaime. Už mano pinigus tėvų name buvo įvestas dujotiekis ir vanduo, perstatytas ir suremontuotas pats pastatas.10 metų dirbau svečioje šalyje.
Sunkios darbo sąlygos išsekino mane. O ir nejaunas jau. Supratau, kad daugiau nebėra jėgų. Artimieji su džiaugsmu priėmė mane. Ir grįžęs apsigyvenau tėvų name, krapščiausi ūkyje, įsidarbinau ūkvedžiu mokykloje.
Mokėjo nedaug, bet užtai stabiliai. O ir santaupų liko nemažai. Kartą, kai motinos ir brolio nebuvo namie, netikėtai radau dokumentus.
Pagal juos paaiškėjo, kad visas nekilnojamas turtas priklauso broliui. Kai artimieji grįžo namo, paklausiau: „O aš?“ Brolis pasakė, kad tai tik dokumentai, motina pasakė, kad labai tikėjosi, jog ten, svetimoje šalyje, susirasiu moterį ir susitvarkysiu gyvenimą.
Man pasidarė labai skaudu.
Ką daryti?
Vėl važiuoti į užsienį? Tai sveikata jau ne ta. Persikelti pas vaikus? Jie turi savo gyvenimą. Nežinau.
