Mano mamai netrukus sukaks 79-eri, tačiau, regis, per visą gyvenimą iš jos nesu girdėjusi žodžių: „Neturiu ką veikti.“
Ypač tai pastebiu žiemą. Kai lauke šalta, sodo ir daržo darbai seniai baigti, dienos trumpos, o vakarai ilgi, daugelis daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus. Tik ne mano mama.
Vos tik namuose viskas sutvarkyta, ji atsisėda prie savo stalo ir jos rankos vėl imasi darbo.
Mama visada buvo auksarankė. Anksčiau megzdavo kojines, siūdavo virtuvines pirštines ir kitus naudingus daiktus. Kartą net senas taburetes pavertė gražiais pufais. Atrodė, kad nėra tokio daikto, kuriam ji nesugalvotų antro gyvenimo.
Tačiau prieš daugiau nei dešimt metų ji atrado užsiėmimą, kuris tapo tikra jos meile – pynimą iš popierinių vamzdelių.
Iš pradžių žiūrėjau į tuos susuktus popieriaus vamzdelius ir nelabai supratau, kas iš jų gali išeiti.
O mama kantriai mokėsi.
Bandė, ardė, pradėdavo iš naujo. Ieškojo naujų pynimo būdų, mokėsi įvairių raštų, galvojo, kaip išgauti kitokią formą.
Ir vieną dieną paprastas popierius jos rankose pradėjo virsti daiktais, kuriuos iš pirmo žvilgsnio net sunku atskirti nuo pintų iš vytelių.
Per tuos metus mūsų namuose atsirado įvairiausių krepšelių, dėžučių, skrynelių, duoninių, dekoratyvinių gaubtų, lėlių baldelių ir net pufų.
Kai kuriuos darbus pasilikome. Kitus mama padovanojo giminėms, draugėms ir pažįstamiems.
O šią žiemą ji vėl mane nustebino.
Atėjusi radau ją prie stalo su nauju pradėtu darbu.
– Mama, ir vėl kažką sugalvojai? – paklausiau.
Ji tik nusijuokė:
– O ką man, sėdėti rankas sudėjus? Šito rašto dar nebandžiau.
Štai tokia ji.
Beveik 79-erių, bet vis dar smalsu išmokti tai, ko vakar dar nemokėjo.
Vienas iš naujausių jos darbų – didelis pintas krepšys su dangčiu. Kai jis buvo baigtas, prikrovėme į jį vaisių ir saldumynų ir perdavėme į bažnyčią.
Mama labai džiaugėsi ne tuo, kad krepšys gražiai pavyko, o tuo, kad jis kažkam pravers.
Kitą nedidelę skrynelę ji padovanojo savo draugei. Dar nupynė mažą krepšelį duonai, sausainiams ar saldainiams laikyti.
Ir tai tik keli šios žiemos darbai.
Kartais žiūriu į mamą ir pagalvoju, kiek daug mes patys sau uždarome durų vien todėl, kad pasakome: „Man jau per vėlu.“
Per vėlu išmokti.
Per vėlu pradėti.
Per vėlu susirasti naują pomėgį.
O mano mama, būdama beveik 79-erių, vis dar ieško naujų raštų, bando tai, ko dar nėra dariusi, kartais suklysta, išardo ir pina iš naujo.
Ji nesistengia niekam nieko įrodyti.
Jai tiesiog įdomu.
Gal todėl jos namuose net ilgiausi žiemos vakarai neatrodo ilgi.
Ant stalo guli popieriaus vamzdeliai, šalia pradėtas naujas krepšelis, o jos galvoje jau sukasi mintis, ką pins kitą kartą.
Ir man atrodo, kad tai viena gražiausių pamokų, kurias ji man davė.
Kol žmogui dar smalsu išmokti ką nors naujo, sukurti ką nors savo rankomis ir pradžiuginti tuo kitą, tol metai pase lieka tik skaičiumi. ❤️
O kuo užsiima jūsų mamos ar močiutės? Gal ir jūsų šeimoje yra auksarankė, kurios darbus jau seniai vertėtų parodyti kitiems?
