Po ilgų metų pabandžiau pagyventi su vyru. Pagyvenome kartu vos 2 savaites. Aš susipažinau su vyriškiu, jis man pasiūlė pabandyti gyventi kartu. Man 59 metai, 15 iš kurių esu išsiskyrusi ir niekada su niekuo negyvenau. O čia pasiryžau, man pasirodė, kad vyras tvarkingas, teisingas ir padorus.
Nusprendėme gyventi mano teritorijoje, man taip buvo patogiau, o ir jis nelabai priešinosi.
Pradėjome mes gyventi, iš pradžių viskas buvo gerai, bet paskui prasidėjo siaubas. Aš dirbau gamyboje, mano grafikas buvo standartinis. O mano brangusis dirbo „ant savęs“, galėjo išeiti ir grįžti namo kada panorėjęs.
Aš gaminau paprastai per išeigines, tvarkiausi irgi. Kitomis dienomis tiesiog trūko laiko. Tai va, prigaminu aš savaitei, pareinu iš darbo namo, o ten, maža to, kad pilna kriauklė nešvarių indų, tai dar ir maisto nėra.
Jei aš ką nors pasakau, jis įsižeidžia. Pradėjau daugiau tylėti. Kartą paprašiau jo susitvarkyti, tai jis pasakė, kad čia moteriškas darbas ir nieko nedarė. Tiesa, kartą grįžau namo, o ten lyg ir sutvarkyta. Lyg ir, todėl kad sutvarkyta buvo tose vietose, kur matosi. Grindys išsiurbtos tik kambario viduryje, po sofa nesiteikta pasilenkti. Dulkes irgi išvalė aplink daiktus.
Kai kurie pasakys, kad boba per daug nori, vyrukas tvarkosi kaip moka, o ji dar kabinėjasi. O aš pastaruoju metu ėmiau svarstyti, kam jis man. Lekiu kaip voverė rate.
Į darbą eik, ten sutvarkyk, šen pavalyk, ką dar reikia padaryti. Kaip kokia vergė. Geriau jau vienai. Tapau nervinga, negalėjau jam nieko pasakyti. Ir štai kantrybės taurė persipildė ir aš pasiryžau jam viską išsakyti.
Ir kaip jūs manote, ką jis man atsakė. Pasakė, kad jis čia ne šeimininkas, o svečias. Į mano butą jis nieko neinvestuos, o aš privalau jį maitinti, girdyti ir popinti dabar kaip svečią viešbutyje.
Taip mes pragyvenome vos 2 savaites, tačiau man užteko visam likusiam gyvenimui, daugiau man nieko nereikia.
