Motina man visą gyvenimą pasakojo, kad aš buvau nelaukiamas vaikas. Ji ištekėjo dėl manęs, buvo nėščia, štai ir teko užbaigti savo palaidą gyvenimą.
O štai mano sesuo buvo laukiamas mažylis šeimoje. Man buvo treji, kai ji gimė. O ji, lyg tai suprasdama, augo kaprizinga ir egoistiška. Tačiau tėvams buvo mielos jos išdaigos.
Ji galėjo bet kurią minutę eiti į lauką, galėjo bet kurią minutę paprašyti pinigėlių ir saldainių. O mane laikė beveik stalininiame režime. Visi grožėjosi žydromis jos akimis.
Toliau man teko pačiai rūpintis gyvenimu. Mokykloje pati kovojau už save. Ir toliau suaugusiame gyvenime buvo tas pats. O jai viskas buvo paduota ant auksinės lėkštutės.
Alicija augo miela ir graži. O aš, būdama 20-ies, supratau, kad niekas nepasikeis, tiesiog susirinkau savo daiktus ir išėjau iš tėvų namų. Išvažiavau į kitą miestą. Jie man neskambino.
Kartais skambindavau aš, o jie visada atsakydavo pernelyg šaltai.
Toliau aš savo gyvenime sutikau geriausią žmogų ir jis man pasipiršo. Pagimdžiau jam sveikus vaikučius.
O mano sesuo Alicija taip ir neištekėjo, jai visi jaunikiai nepatiko.
Netrukus mano tėtis susirgo. Mano vyras gana pasiturintis. Kartą Alicija atėjo pas mane į svečius ir ėmė man priekaištauti, kad siunčiu jiems per mažai pinigų. Kalbėjo apie mūsų šeimą, apie vaikystės metus.
Lyg aš juos būčiau turėjusi…
Kai suprato, kad nepavyks iš manęs padaryti kvailės ir išvažiuoti su pinigais, ėmė kaltinti mane viskuo, kuo tik įmanoma.
Aš ir be to siųsdavau jiems pinigų kiekvieną mėnesį, bet, matyt, visiškai veltui!
Jie vaikystėje man ir lito neduodavo ledams. Vaikščiojau po namus, valiau svetimas krosnis, prižiūrėjau vaikus…
Visa, kas geriausia, šeimoje atitekdavo Alicijai. Tegu dabar pati prižiūri savo tėvus, nėra ko važinėti pas mane kiekvieną savaitę ir kaulyti pinigų iš mano vyro.
Bet vis tiek išsiunčiau jiems pinigų, ir net daugiau… Bet tikiuosi, jie manęs daugiau neprisimins…
O jūs atleistumėte mano vietoje?
