Mūsų 3 kambarių bute buvo deklaruoti 4 žmonės – aš, vyras, sūnus ir dukra. Taip išėjo, kad dabar gyvename labai didele, bet visiškai nedraugiška šeima.
Pirmoji ištekėjo dukra ir jaunieji laikinai apsigyveno pas mus. Tai nepatiko sūnui, prasidėjo konfliktai, iš pradžių su sese, paskui su manim, kad leidau bute gyventi svetimam žmogui. Vyras laikėsi neutraliteto.
Po 3 metų vedė sūnus ir specialiai parsivedė marčią į mūsų butą. Ji turi savo 1 kambario butą, bet jie jį nuomoja. Ir nuo tos dienos prasidėjo pragaras. Jei anksčiau su dukra namų pareigų nesidalijome, tai marti pakoregavo savaip. Plauna tik savo indus, tvarko tik savo kambarį.
Mes su dukra susitarėme, kad tas, kas gamina, išplauna ir visus indus.
Priėjo iki to, kad marti išmetė į šiukšlių kibirą puodelį, kurį į kriauklę padėjo anūkė (jai 6 metai). Dukra davė jai pastabą, o ta atsakė, kad jei negalėjo teisingai išauklėti dukters, turėjo pati išplauti puodelį.
Dukra pasakė, kad ji čia niekas, o pati esanti savo namuose. Į riksmus išbėgo sūnus ir pastūmė seserį.
Ją užstojome mes su vyru. Anksčiau sūnus toks nebuvo. Galėjo ir dulkes išsiurbti, ir į parduotuvę nueiti, ir su seserimi buvo normalūs santykiai. Dabar pirmasis kelia barnį dėl to, kas turi išnešti šiukšles. Aš jo tiesiog neatpažįstu.
Virtuvėje du šaldytuvai, du stalai, valgome paeiliui, kad nesusitiktume.
Vyras siūlo parduoti butą ir pasidalinti pinigus. Mes galime investuoti savo dalį į sodo namelio įrangą, kad galėtume ten gyventi visus metus, o jie tegu sau sprendžia, kur ir kaip gyventi. Bet man gaila dukters.
Sūnus galės eiti į žmonos butą, o ir vaikų jie dar neturi. O dukrai teks nuomotis butą. Jos vyras mėgsta išgerti, tai apie savo buto pirkimą nėra nė kalbos. Ji pati nepatemps, o kuo mes galime padėti?
Kažkoks užburtas ratas.
