Kartą jaunystėje močiutė parodė man lobį – kvepalų buteliuką. Tikrų, prancūziškų, nematytame flakonėlyje. Flakonėlis – futliare, o ant futliaro – šepetėlis. Visas šis lobis supakuotas grakščioje dėžutėje, o kvapas… kvapas buvo tiesiog stulbinantis. Aš buvau labai nustebusi, kad šiais kvepalais niekas nesinaudoja.
Vis klausinėjau, kam jie.
– Tau! – atsakydavo močiutė. Tik jų laikas dar neatėjo. Kvėpinsiesi, kai tapsi suaugusia. Tegu bent 18 tau sukanka,- pasakė ir paslėpė šią nuostabią dovaną kuo giliau. Iki mano pilnametystės.
Tik štai kai man sukako 18, kvepalų aš nė neprisiminiau. Ne tai man rūpėjo: draugai, draugės, mokslas, vakarėliai, gerbėjai. Paskui santuoka, vaiko gimimas, darbas. Įsuko mane gyvenimas, įtraukė.
Lemtingąją dėžutę iš spintos ištraukėme tik neseniai. Kartonas pagelto, futliaras apdulkėjo, o kvapas tapo rūgštokas ir nemalonus – jis mirė per ilgai laikomas.
Kvepalai, deja, irgi miršta. Panašiai tokiu metu kaip ir močiutė kvepalus, mama nusprendė parodyti man savo dovaną pilnametystei.
Suomiškus batus. Ji gavo juos savo laiku „po blatu“ ir nė karto neapsiavė. Nusprendė, kad man labiau tiks. Kai reikės tekėti. Ak, kokia nuotaka būsiu – su suomiškais batais!
Visi jaunikiai bus mano. Pasimatavau batus – jie buvo kaip tik. Jų kulniukas buvo mažas, o oda – neapsakomai minkšta. Idealūs moksleivei. Tačiau mama buvo prieš, neleido nešioti jų dabar. Palauk, tu dar ne nuotaka. Taip ir pragulėjo batai antresolėse. O po poros metų nebebuvo reikalingi. Mano koja peraugo mamos ir batai pasidarė beviltiškai maži. O mamai iššoko kauliukas ir šis turtas jai taip pat nenaudingas. Iš pradžių šiuos batus pasiūlėme nepasiturinčiai daugiavaikei kaimynei: gal norite? Tačiau kaimynė nors ir daugiavaikė,
tačiau norėjo turėti madingą daiktą. Tada įkišome stebuklingus batus į maišą ir išmetėme į šiukšlyną.
Galbūt benamiams pravers. Tačiau vieną pamoką aš išmokau iš šių istorijų.
Kai kažką atidedi vėlesniam laikui: stulbinantį kvepalų aromatą, minkštus ir patogius batus, saldų saldainį,bendravimo su artimais žmonėmis džiaugsmą – reikia atminti, kad jie irgi turi galiojimo terminą. Nespėsi laiku suvalgyti, panešioti, pasidžiaugti, praleisi laiką – ir pati nepastebėsi, kaip viskas virs dulkėmis ir pelenais.
Šokoladiniuose saldainiuose užsiveis kirmėlės, kvepalai ims dvokti kačių šlapimu, o susitikimo
džiaugsmas pasirodys su abejingumo prieskoniu…
