Vienas kinas visą gyvenimą dirbo, turto neužgyveno, bet įgijo išminties. Jis dirbo žemę kartu su savo sūnumi nuo ryto iki nakties. Kartą sūnus ir sako tėvui:
– Tėve, pas mus nelaimė, mūsų kumelė išėjo.
– Kodėl tu vadini tai nelaime? – paklausė tėvas.
– Pažiūrėsim, ką parodys laikas.
Po keleto dienų kumelė parėjo ir atsivedė su savimi žirgą.
– Tėve, kokia laimė! Mūsų kumelė grįžo ir dar žirgą kartu atsivedė.
– Kodėl tu vadini tai laime? – paklausė tėvas, pažiūrėsim, ką laikas parodys.
Po kurio laiko vaikinas norėjo pakinkyti žirgą. Žirgas, nepratęs prie raitelio, pakilo ant užpakalinių kojų ir numetė raitelį. Vaikinas susilaužė koją.
– Tėve, kokia nelaimė! Aš susilaužiau koją.
– Kodėl tu vadini tai nelaime? – ramiai paklausė tėvas – Pamatysim, ką parodys laikas.
Vaikinas nesuprato tėvo filosofijos , todėl nutylėjo ir nušokčiojo ant vienos kojos link lovos. Po kelių dienų į kaimą atvyko imperatoriaus pasiuntiniai, kad surinktų visus sveikus jaunuolius į karą. Jie atėjo ir į senelio namus. Pamatė, kad sūnus nepaeina ir išėjo.
Tik tada vaikinas suprato, kad niekada negalima būti absoliučiai tikram, kas yra laimė, o kas nelaimė.
Visada reikia palaukti ir pasižiūrėti, ką pasakys laikas, kas yra gera, o kas ne.
Gyvenimas taip surėdytas: tai, kas atrodė blogai, virsta geru, ir atvirkščiai. Geriausia neskubėti su išvadomis, o leisti laikui viską sustatyti į savo vietas.
Geriau palaukti bent iki rytojaus.
Bet kokiu atveju, viskas, kas su mumis dedasi, turi pozityvųjį pradą mūsų gyvenimiškai patirčiai.
