Prieš palikdama jos priežiūrai pusantrų metukų sūnų keturioms dienoms, aš parašiau išsamią instrukciją apie „dekoratyvinių“ kūdikių priežiūrą namų sąlygomis, net ant keturių A4 lapų.
Ten buvo aprašyta viskas: maitinimas, pasivaikščiojimai, žaidimai, apranga, higiena, ir, žinoma“ miegas.
Ten buvo nurodyta, kaip reikia virti košę, kompotą, atskiru punktu surašyta, ko vaikui negalima valgyti, net jei jis „prašo“.
Aš surašiau, kokius žodžius jis moka, ką galima prašyti parodyti paveikslėliuose, kokius žvėrelius jis moka pavaizduoti. „Tai trenkta“ – pasakysite jūs. Gal ir taip, bet niekada negali žinoti, ko prisigalvos anyta.
Juk kai Dievulis kūrė jos močiutiškus jausmus, jis sumaišė „hipernerimą“ su pofigizmu, įpindamas beprotybės natų ir žinoma „atvežk pas mus, mes labai džiaugsimės“.
Pastarasis posakis mus ir papirko. Štai mes atvežėme jai vaiką ir instrukciją prie jo. O toliau, matyt, reikalai vyko taip: instrukciją atsivertė ir …užvertė: – Nagi, seneli, argi mes savų keturių neužauginom be jokių instrukcijų?
Visą kitą laiką anūkas bastėsi po butą, o močiutė vapėjo „O Dieve, jis parkris, oi, tuoj užsigausi. Oi, pavojinga.
Nukrisi. Uždarykite balkono duris, jis gali iškristi. Patraukite šitą“… Maitino jį pietumis pusryčiams, pietums ir vakarienei. O prie arbatėlės – tą patį, ką ir visi valgė.
O valgo jie be sustojimo. O svarbiausia, jo neguldė pamiegoti. Geriau tegu pavalgo, vargšelis, kam miegoti, kai tiek maisto?!
Taigi, režimas nukrypo nuo grafiko dviem valandom, su ilgai trunkančiu ėjimu miegoti su animaciniais šou. Dabar aš 3 valandas per dieną aš vedu šou programas. Jei kam reikia – kreipkitės.
Išvada: „Anyta – gudri ir klastinga, nakčiai mažylis užmigs ryte“. „Patikėsi, ar ne, vietoj miego, mažylis kimš kimšte“.
„NIEKADA nepalik vaiko ANYTAI“
O jūs dažnai paliekat vaikus anytai? Ji atsižvelgia į jūsų pageidavimus, ar viską daro savaip?
