Dažnai girdžiu: „Baisu prarasti darbą, bijau, nesugebėsiu padaryti, baisu, kad nespėjau, neradau, nerealizavau ir t.t.“ Visa tai nebaisu, dabar aš tai suprantu. Iš tikrųjų baisu man buvo vienintelį kartą gyvenime.
Susirgo sūnus, gulėjo ligoninėje, temperatūra viršijo 40. Žmonai leido būti su juo reanimacijoje, aš laukiau po langais. 1 valanda nakties, aš sėdžiu ant suoliuko, žiūriu į langą 2 aukšte. Ten mano sūnus, jis serga, jį gydo, tačiau temperatūra nekrenta, jis klejoja. Ir štai aš matau žmoną: ji stovi prie lango, žiūri į mano pusę. Nejuda, tiesiog žiūri pro langą. Aš moju jai ranka, skambinu, abonentas nepasiekiamas.
Staiga skambutis man – prašo užeiti.
Ir čia man pasidarė baisu. Taip baisu, kad aš pajutau, jog negaliu eiti. Sėdžiu ir negaliu atsistoti. Paskui aš supratau, kad reikia – ten mano šeima, aš jiems reikalingas. Tačiau baimė mane sukaustė ir aš negaliu atsistoti ir žengti nors vieną žingsnį.
Išeina seselė ir eina į mano pusę, aš žiūriu į ją ir galvoju: viskas, tai pabaiga. Ji prieina ir negarsiai sako:
– Gyvens, krizė praėjo.
Man persikreipė veidas, negalėjau ištarti nė žodžio, lūpos lyg svetimos. Nusileidžia žmona – jausmai tokie pat. Sako, stovėjau prie lango, o galvojau, kad prie sienos, nieko nemačiau.
Nuo tada, o praėjo jau daugiau nei 7 metai, aš nebijau prarasti darbą, nebijau atsidurti nevykusioje situacijoje ar pavėluoti į lėktuvą. Bijau vieno – pergyventi tai dar kartą, visa kita nesvarbu.
Sveikatos ir gerovės jums ir jūsų artimiesiems.
