Yra momentų, kurie padalija gyvenimą į „prieš” ir „po”.
Man tas momentas buvo telefono skambutis šeštadienį.
Arnas pasakė, kad važiuoja žvejoti su Dariumi. Tai sakė ne pirmą kartą — jis ir Darius taip darydavo kelis kartus per metus, grįždavo pavakary pavargę, kartais su žuvimis, kartais be, bet visada geros nuotaikos. Aš neklausiau nei kur, nei kada grįš. Atsakiau kažką neatidžiai ir toliau ploviau indus. Vanduo vis dar tekėjo per rankas, kai suskambo telefonas.
Ligoninė. Avaria. Arnas sąmoningas, sužeistas, bet gyvas. Ir klausimas, kurio nesitikėjau: ar pažįstu moterį, kuri buvo su juo automobilyje.
Sustingau prie kriauklės. Vanduo vis dar tekėjo.
Užsukau čiaupą.
Važiavau į ligoninę. Negalvojo apie nieko daugiau, tik apie tą vieną sakinį: ar pažįstu moterį. Ne Darių. Moterį. Su mano vyru. Toje pačioje mašinoje, kurioje turėjo sėdėti jo geriausias draugas.
Dvidešimt aštuoneri metai. Dvidešimt aštuoneri metai, ir aš nežinojau.
Arnas gulėjo su tvarstyte, sumušimais, skausmu veide. Kai mane pamatė — jo veide kažkas pasikeitė. Ne palengvėjimas. Kažkas kita. Kažkas, ką pažįstu iš žmonių, kurie laukia, iki galo išgirsti ką pasakysi.
Klausiau. Jis atsakė.
Ji vadinosi Ingrida. Keturiasdešimt vieneri. Dveji metai. Jis sakė tai tyliai, lūžtančiu balsu — nežinau, ar dėl skausmo, ar dėl kažko giliau. Man nesvarbu. Žodžiai buvo ištarti ir jų nebegalima buvo atimti atgal.
Nieko nesupratau ir viską supratau tuo pačiu metu.
Nuėjau pas gydytoją. Klausiau apie Ingridą — ne apie vyrą, apie ją. Gydytojas pasakė: dirbtinė koma, sunkus galvos smegenų trauma, prognozuoti sudėtinga. Paprašiau parodyti, kur ji.
Gydytojas žiūrėjo į mane. Aš žiūrėjau į gydytoją. Jis nieko nesakė ir nuvedė.
Stovėjau prie jos lovos reanimacijoje. Vamzdeliai, aparatai, ta speciali tyla, kurios niekur kitur nėra. Moteris, gulinti lovoje — tamsūs plaukai, mažos rankos ant paklodės, veidas kuriam dar nieko negalima perskaityti. Ji buvo kažkieno gyvenime. Ji turėjo savo rytus, savo kavą, savo įpročius. Ji buvo moters, kuri dabar stovėjo prie jos lovos, vyro meilužė. Ir dabar ji gulėjo tarp gyvenimo ir mirties, nieko apie tai nežinodama.
Norėjau jausti pyktį. Ieškojau jo. Jis nebuvo.
Jaučiau kažką kur kas keistesnio — kažką, apie ką bijojau galvoti.
Tą naktį miegojau pas seserį. Ji neklausė daug. Tik pastatė arbatos ir atsisėdo šalia — ir tai buvo daugiausias, ką kas nors galėjo padaryti.
Praėjo trys savaitės.
Ingrida vis dar komoje. Jos tėvai kasdien lankosi — mačiau juos kartą koridoriuje, nieko nežinodama apie juos, tik kad jie atvažiuoja iš toli ir sėdi šalia durų su tokiu veidu, kurį pažįsti, jei pats kada nors laukei tokiose vietose.
Su Arnu vis dar esame tame pačiame name. Dar nieko nusprendėme. Kai kuriais vakarais sėdime abipus stalo ir kalbame apie vaikus, apie komunalinius mokesčius, apie kasdienius dalykus. O apie svarbiausia — tyla. Ne pikta tyla. Tokia, kai abu žinai, kad dar neatėjo laikas.
Nežinau, ar jis ateis.
Nežinau, ar aš noriu, kad jis ateitų.
Žinau tik, kad tą šeštadienio rytą Arnas pasakė „žvejosiu” ir aš atsakiau „gerai” — ir kad tas „gerai” buvo paskutinis žodis mūsų seno gyvenimo.
Naujas dar neprasidėjo.
Galbūt niekada neprasidės.
Galbūt tik tarp dviejų — tarp to, kas buvo, ir to, kas bus — gyvensime toliau. Ir galbūt tai irgi yra gyvenimas.
Ar manai, kad galima gyventi su žmogumi po tokios išdavystės, ar visuomet ateina momentas, kai reikia galutinai apsispręsti?
Jei ši istorija tave palietė — palik ❤️ ir pasidalink ja su artimaisiais.
