Su vyru mes pragyvenome beveik 40 metų. Iki rubininių vestuvių buvo likę pusė metų, jis mirė miegodamas – atitrūko trombas.
Laidotuvės buvo nelengvos, aš jaučiau, kad pusė manęs išėjo į amžinybę. Tačiau žmoniškai pergyventi, suvokti sutuoktinio, su kuriuo mes buvome kartu nuo jaunystės, mirties man neleido.
Dar per šermenis kavinėje aš pastebėjau ryškiai, netinkamai apsirengusią moterį, jaunesnę kokį dvidešimčia metų. Tada man pasakė, kad tai buvusi vyro bendradarbė. Pasirodė, ne tik.
Praėjus 9 dienoms nuo šermenų ant mano buto slenksčio pasirodė ta pati madam.
Pasivadino Ele, pasakė, kad buvo gera mano vyro draugė, kad nori paminėti jį kartu su manimi. Nuotaikos bendrauti man nebuvo, tačiau aš iš mandagumo pakviečiau ją užeiti, pasodinau prie stalo, ištraukiau naminės užpiltinės.
Išgėrusi Elvyra ėmė atvirauti. „Atvėrė man širdį“ kaip „tikrai motinai“. Aš su siaubu išgirdau, kad ji buvo mano vyro meilužė. Sakė, kad ji niekuomet ir nemanė griauti mūsų šeimos, palikti manęs be ramsčio „senatvėje“ (taip ir pasakė!).
Ir tikino mane, kad senstančiam vyrui reikia jaunos draugės, kuri ir jį daro jaunesniu ir žvalesniu. Sakė, kad pastaraisiais metais jis mylėjo mane kaip draugę ir tiesiog artimą žmogų, o ją – kaip moterį.
Ir dar daug ko ji man pripasakojo. Aš supratau, kad ji nebuvo tokia jau nesavanaudė ir nuoširdi. Pasirodė, kad ir nepigias dovanas jis jai dovanojo.
Su karčia šypsena aš šiuose faktuose pažinau savo sutuoktinį: gudrauti, meilikauti, prižadėti jis visada mokėjo. O dabar išėjo, palikęs mane vieną su šia svetima man, tačiau, kaip pasirodė, artima jam moterimi.
Ji pasakojo, kaip jai sunku vienai auginti 8-metį sūnų, kartojo, kad mano vyras mylėjo berniuką kaip savo.
Mūsų pačių sūnus jau seniai suaugęs, ir aš tikiu, kad vyras galėjo rimtai prisirišti prie meilužės vaiko.
Ir štai dabar šita meilužė tiesiog lenda man į drauges, jei ne į giminaites.
Atseit, dalintis mes neturime ko, todėl draugaukime. Bet aš juk suprantu, kad normalus žmogus neateis į teisėtos našlės namus temdyti šeimyninio gyvenimo prisiminimų savo bjauriais pasakojimais.
Staigiai nutraukti jos kėslų aš neturėjau jėgų, aš buvau pernelyg sutrikusi, prislėgta. O Elvyra nemato (arba nenori matyti) savo elgesio amoralumo.
Ji buvo atėjusi dar keliskart, tačiau aš neatidariau jai durų. Po to ji man skambina ir su jauduliu balse domisi, ar ko nors nenutiko.
O aš negaliu atsikratyti jausmo, kad mane išpurvino, mane ir visą mano šeimyninį gyvenimą. Man siaubingai skaudu ir bjauru bendrauti su šiuo žmogumi. Ir vyrui jau nieko nebepasakysi…
