40-ies Zita tapo našle. Vyras išėjo iš gyvenimo netikėtai, niekas nemanė, kad jaunam sveikam vyrukui gali imti ir sustoti širdis. Zita liko viena, be atramos su 3 vaikais.
Ji turėjo du vyresniuosius sūnus ir neseniai gimusią dukrą Neringą. Po kelių metų sūnūs jau atsistojo ant kojų, išsivažinėjo, ėmė kurti savo namus ir šeimas. Paskui ir Neringa užaugo, ėmė jaunuoliai paskui ją bėgioti.
Bet jai patiko tik Justas. Zita buvo kategoriškai prieš Neringos pasirinkimą, kadangi Justas neatrodė jai geriausias variantas. Visgi jie gyveno kaime, čia visi viską vienas apie kitą žino.
Justas buvo našlaitis, neturėjo nieko – nei savo namų, nei mašinos. Tačiau Neringa laikėsi savo, todėl visgi ištekėjo už Justo.
Netrukus Zita pakeitė savo nuomonę apie žentą, nes Justas per vasarą pilnai suremontavo senutėlį Zitos namelį, pastatė naują pirtį, pakeitė tvorą. Justas buvo auksarankis vaikinas, visada padėdavo ūkyje.
Ir su Neringa labai gerai elgėsi, dovanodavo nedideles dovanas, stengėsi jai įtikti. Zita dabar buvo rami dėl dukters, su tokiu vyru tikrai neprapuls.
Kartą Neringai pasitaikė išvykti į užsienį padirbėti slauge, sako, už tai gerai moka. Išvyko pusmečiui, tačiau praėjo jau metai, o Neringa vis neplanavo grįžti. Siųsdavo pinigus, tačiau atgal į kaimą nesinorėjo.
Prieš Kalėdas Zita sukvietė sūnus, norėjo, kad ir Neringa atvažiuotų, tačiau ji atsisakė. Ir čia vyresnysis sūnus užvedė kalbą apie palikimą, būtent apie mamos namą.
Zitai vos akys neiššoko, todėl kad ji jautėsi puikiai, o sūnus jau susiruošė ją laidoti. Juolab pastaruoju metu abu sūnūs jos sveikata visiškai nesidomėjo ir motinai nepadėdavo.
Zita iškart pasakė, kad kiekvienas sūnus ir taip turi savo namus.
Todėl savo namą ji palieka Justui, savo žentui, kuris visada buvo šalia ir palaikė. Sūnūs iškart pakilo nuo stalo ir pasuko link durų. Zita jų nė nebandė sulaikyti.
Justas pasidarė jai kaip sūnus, net artimesnis už jos vaikus.
