Netikėta vyro mirtis mane sukrėtė, o kai pamačiau jo testamentą – išvis netekau žado

70849
Patinka? Duok Like!

Mes su vyru užaugome viename mieste, netgi viename mikrorajone. Mūsų pirmoji pažintis įvyko mano draugės gimtadienyje. Virgis pirmas užkalbino mane, o paskui pasisiūlė palydėti iki namų.

Mes bendravome toliau, sužinojome vienas apie kitą daug naujo, vaikštinėjome. Pasakojau tai, kas buvo įdomu man, o Virgilijus dalijosi savo interesais. Man patiko, kad jis buvo lengvas žmogus. Jei reikėdavo pakeisti temą, mes galėdavome kalbėtis apie kažką visai kito. Buvo matyti, kad vaikystėje jis gavo gerą auklėjimą ir platų akiratį.

Po 10 mėnesių kažkaip lyg savaime mes susituokėme. Aš nė pagalvoti negalėjau, kad mano
gyvenime galėtų atsirasti kažkas kitas. Vyras užpildė mane visą, jokių kitų norų tiesiog nebuvo.

Netrukus gimė dukra. Virgis prisipažino, kad dabar nebegali taip lengvabūdiškai gyventi. Reikia ieškoti kažkokio gero darbo, šeima reikalauja visiško atsidavimo. Po 2 metų mums gimė sūnus.

Mes jau truputį pažinome šį gyvenimą, tapome brandesni ir įgavome pagreitį. Galėjome pasigirti netgi importiniais vystyklais, kas aname gyvenime buvo visiškas deficitas.

Vaikai užaugo, sukūrė savo šeimas. Mes galėjome sau leisti daugiau ilsėtis, važinėti į brangius kurortus, vaikščioti į restoranus. Eidavau į koncertus su suknelėmis, parvežtomis iš garsių prekių ženklų parduotuvių. Vyras susidomėjo medžiokle ir važinėjimu keturračiais.

Sveikata leido jaustis gerai ir mėgautis pilnaverčiu gyvenimu.
Taip buvo iki šiol. Vyras pradėjo kosčioti, viskuo kaltas jo žalingas įprotis, tačiau dėmesio į tai nekreipė. O paskui lyg perkūnas iš giedro dangaus – atgulė ligoninėje kelioms savaitėms. Grįžti iš ten jam nebepavyko. Mūsų šeimos tėvas mus paliko. Tvirta mūsų šeima patyrė nesugrąžinamą netektį.

Antruoju smūgiu tapo testamentas. Matyt, Virgis įtarė, kad jam kažkas ne taip ir net parašė
atsisveikinimo raštelį, kuris visą laiką buvo teisininko seife. Jame jis rašė, kaip visus mus myli, kokie mes jam brangūs. Sakė, kad prisimena visus brangius gyvenimo momentus. Ir visi jie susiję su mumis.

O dar jis atsiprašė. Atsiprašė už tai, kad nieko nepalieka savo dukrai, ji jau turi gerą vyrą, savo butą ir automobilį. Sūnus irgi turi jam atleisti, juk mes jam suteikėme puikų išsilavinimą ir reikiamas žinias. Tačiau daugiausia žodžių jis adresavo man.

Juk pagal jo testamentą aš irgi likau prie suskilusios geldos. Ne, mano verslo dalis bet kokiu atveju liko man. Tačiau jo pusė ir net kažkokie pinigai, viskas buvo skirta moteriai, kurios aš nepažinojau. Jai jie, pasak vyro, buvo reikalingesni. O man beliko lieti ašaras ir sukti galvą, ką visa tai reiškia.

Susitikau su Ieva. Jauna, simpatiška. Ji absoliučiai nieko nepapasakojo apie save. Pagal amžių ne vyresnė už mano sūnų. Buvo matyti, kad ji neturi jokio noro kalbėtis su manimi.

Jau supratau, kad nebuvo jokios žvejybos. Galiausiai susivokiau, kur dingdavo sutuoktinis, kai leisdavo laiką su „draugais“. Bet kodėl?

Už kokius nuopelnus tėvas gali nieko nepalikti vaikams ir žmonai dėl kažkokios jaunos
„atleiskviešpatie“? Aš to visiškai nesuprantu. Jis galėjo gyventi atskirai savo malonumui. O taip gal širdis neatlaikė moralinio spaudimo?

Ką dabar daryti, nežinau. Galbūt kreipsiuosi į teismą. Net jei man nepavyks nieko pasiekti, bent jau sužinosiu šios damutės santykių su mano vyru istoriją.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353