Man buvo sunkūs laikai. Vyras metė mane su vaiku, kuriam buvo vos 2 metukai. Butas nuomojamas. Darbo nėra. Tokio mažo vaikelio į darželį neima. Vyras niekuo nepadėjo.
Kartą ėjau aš iš parduotuvės, nuotaika depresinga. Žiūriu, prie pėsčiųjų perėjos stovi močiutė, per gatvę eiti bijo. Nė viena mašina nesustoja, kad ją praleistų, nors ir pėsčiųjų perėja.
Aš paėmiau močiutę už rankos ir pervedžiau per gatvę. O ji kad pradėjo man sveikatos ir laimės linkėti. O paskui paklausė, kodėl aš tokia liūdna. Pasikvietė ji mane pas save arbatos išgerti.
Aš sutikau. Kol gėrėm arbatą, aš jai viską ir papasakojau. Močiutė pagalvojo, pagalvojo, ir sako, kad jos sūnaus žmona verslu užsiima. Ji turi privatų vaikų darželį. Sako, imsiu ir paskambinsiu, gal tau padės.
Aš tikrai ilgai negalvojau, žinoma sutikau. Ji paskambino sūnui, pasikalbėjo. Man jo telefoną davė ir liepė vėliau jam būtinai paskambinti. Aš, grįžusi namo, paskambinau jam.
Jis jau buvo pakalbėjęs su žmona ir perdavė jai telefoną. Ji pakvietė mane susitikti tame vaikų darželyje. Kitą dieną aš nuėjau ir mes pasikalbėjome.
Aš papasakojau jai savo istoriją. Ji pažadėjo man paskambinti. Tą patį vakarą ji man paskambino ir pasakė, kad gali mane priimti į darbą, į tą patį darželį, o taip pat ir mano mažylį, kad jis būtų šalia. Aš iki šiol dirbu tame darželyje, jau 2,5 metų, ten pat yra ir mano sūnelis.
Esu labai dėkinga tai moteriai, o taip pat močiutei, kuri taip radikaliai pakeitė mano gyvenimą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad toks paprastas poelgis gali pakeisti visą įvykių tėkmę. Beje, kas savaitę aplankau tą pačią močiutę. Mes tapome lyg giminės.
