Visi mes nors kartą gyvenime pasvajojome, kas būtų, jei mes netikėtai gautume milijoną.
Ką mes su juo veiktume? Ką pirmiausia pirktume? Būstą, automobilį, o gal atiduotume artimiesiems? Tačiau dažniausiai tai ir lieka svajonėse. Realybėje tokie atsitikimai labai reti.
Šis pasakojimas apie vieną senutę, kuriai milijonas nukrito lyg iš dangaus.
Ir kur gi ji jį panaudojo?
Marijai Zlatik buvo jau 86 metai, ji gyveno viena. Moters gyvenimas buvo gana skurdus. Ji gyveno iš maždaug 100 dolerių pensijos.
Jos namas buvo labai senas. Visa pensija išeidavo maistui ir vaistams, todėl kaimynai padėdavo vienišai senolei, kuo tik galėdavo. Jie mylėjo Mariją už jos gerumą ir dvasingumą.
Kaip susiklostė Marijos gyvenimas, kad senatvėje ji liko visiškai vieniša, be jokių artimųjų? Jaunystėje Marija buvo ištekėjusi už Momčilo.
1956 m jie emigravo į Australiją. Momčilo dirbo dailide, o Marija buvo namų šeimininkė.
Vėliau moterį pasiekė žinia, kad jos tėvai apsirgo. Ji grįžo į tėvynę, o vyras liko Australijoje. Didžiulis atstumas juos išskyrė; galiausiai jie visiškai nustojo bendrauti.
Moteris leido senatvę skurdžiame namelyje. Vieną dieną Marija sužinojo netikėtą naujieną: jos vyras mirė. Per gyvenimą jis buvo sukaupęs nemažai turto.
Tiesa, jis buvo antrą kartą vedęs, bet jai nepaliko visų pinigų.
O štai Marijos jis nepamiršo ir užrašė jai milijoną dolerių.
Moteriai tai buvo didžiulis netikėtumas. Kaimynai džiaugėsi už Mariją, manė, kad ji likusias dienas nugyvens pasiturinčiai.
Tačiau Marija Zlatik atidavė visus pinigus tiems patiems kaimynams, kurie buvo jai vieninteliai artimieji daugelį metų.
Visi labai stebėjosi tokiu moters poelgiu. Kai jos paklausė, kodėl ji nusprendė viską atiduoti, Marija atsakė: „Aš vis tiek greitai mirsiu, o šie žmonės nusipelnė šių pinigų už savo gerumą ir nesavanaudiškumą“.
Štai tokia stulbinanti istorija apie žmonių gerumą ir rūpestingumą.
