Kartą viena kilni dama, būdama jau brandaus amžiaus, atėjo pas žymų dailininką ir papašė nutapyti jos portretą.
Dailininkas, kuris tuo metu jau gana ilgai sėdėjo be užsakymų, neslėpdamas džiaugsmo sutiko išpildyti prašymą, žinoma, už nemažą apdovanojimą.
Tačiau dama buvo pasiruošusi mokėti tiek, kiek reikia. Viena, ką ji paprašė padaryti – tai truputį pakoreguoti jos pavidalą:
– Jūs negalėtumėte man pripiešti gražų vėrinį su žėrinčiais deimantais, o dar smaragdo auskarus, deimantų apyrankę ir grakštų auksinį laikroduką ant riešo?
– Aš nupiešiu viską, ko tik jūsų širdis geidžia,- įsitikinęs atsakė dailininkas.- Bet ar galiu paklausti, kam visa tai?
– Matote,- pradėjo dama, – yra tokia tikimybė, kad aš paliksiu šią ašarų pakalnę anksčiau už savo sutuoktinį.
Ir visiškai tikėtina, kad jis ves dar kartą.
Taigi, tegu šita kalė nusiraus plaukus nuo galvos, kol ieškos mano brangenybių!
