Aš augau eilinėje šeimoje. Mama su tėčiu mylėjo vienas kitą. Tėtis dirbo viršininku, o mama niekur nedirbo. Ji leido laiką su manimi.
Bet vieną dieną tėtį atleido. Tuomet aš dar nežinojau, ką reiškė šis žodis. Tėtis susirado naują darbą. Tačiau mūsų šeimoje vis dažnėjo kalbos apie pinigus, kurių kažkodėl buvo vis mažiau ir mažiau. Mama pyko ant tėčio, vakarais būdavo daug ginčų ir barnių.
Kartą tėtis sužinojo, kad mama draugauja su kitu dėde. Kilo didelis skandalas ir tėtis mus paliko.
Aš labai jo ilgėjausi, prašiau mamą nuvesti pas tėtį. Tačiau ji sakė, kad tėtis dėl visko kaltas, jis blogas, jis mus paliko.
Vieną dieną mama pasakė man gerą naujieną. Mudvi važiuosime prie jūros. Mama jau krovėsi lagaminą. Norėjau į savo kuprinę įsidėti keletą žaislų, bet mama tarė, kad ten man nupirks naujų.
Nuvažiavome į stotį, mama kasoje nupirko bilietus. Tada ji pasakė, kad iki traukinio išvykimo dar yra laiko, todėl dar nuvažiuosim į vieną vietą. Sėdome į troleibusą.
Išlipome prie kažkokio namo. Tada mama liepė sėstis man ant suoliuko prie laiptinės ir pasakė, kad nueis nupirkti ledų. Aš turiu palaukti jos ir niekur neiti.
Tuomet dar nežinojau, kad mamą pamatysiu jau būdama suaugusi. Taigi, sėdėjau ant suoliuko, o mamos vis nebuvo. Vakarėjo, darėsi vis vėsiau. Ir baisiau. Štai jau ir visai sutemo, o mamos vis nėra. Verkiau, kol iš nuovargio nepajutau, kaip užmigau ant to paties suoliuko.
Pabudau minkštoje lovoje. Apsidairiau, kambarys buvo nepažįstamas. Pamaniau, kad mama atėjo ir mane čia paguldė. Pradėjau ją kviesti. Tada durys prasivėrė ir pasirodė…tėtis. O už jo nugaros stovėjo nepažįstama teta.
Aš pradėjau verkti ir klausinėti: „Tėveli, o kur mamytė, juk ji išėjo ledų ir negrįžo, tėti, sakyk, kas jai nutiko?“
To,ką aš tada išgirdau, niekaip nesitikėjau. Mano vaikiškas protas dar nežinojo, kad taip būna. Aš labai pergyvenau, kad gal mamą partrenkė mašina, tačiau tėtis buvo apsisprendęs sakyti tiesą iškart: „Mama tave paliko ir išvažiavo. Ji negrįš“.
Tai buvo žiauru, bet teisinga. Dabar aš tai suprantu.
Praėjo kiek laiko, tėčio žmoną aš pradėjau vadinti mama. Gimė brolis. Mes buvome pilnavertė laiminga šeima.
Paūgėjusi aš sužinojau, kad iš mamos atėmė motinystės teisės, kad tada ji tik ryte paskambino tėvui ir pasakė, kad paliko mane prie jų laiptinės.
Persikraustėme į namą. Aš lankiau mokyklą, paskui universitetą.
Baigusi jį įsidarbinau. Darbas sekėsi, atlyginimas vis kilo ir aš nusprendžiau, kad jau laikas turėti savo namus. Tėvai padėjo įsigyti man butą.
Vieną dieną prie laiptinės manęs laukė moteris. Ji pakvietė mane vardu, aš labai nustebau. Tuomet ji pasakė, kad yra mano motina.
Ji sėdėjo ant suolelio prie laiptinės taip pat kaip aš tą dieną, kai ji mane paliko…Nežinojau ką jai atsakyti. Sutrikusi paskambinau tėvams.
Jie tuoj pat atvažiavo. Juos pamačius man pasidarė ramiau. Jie pasakė, kad tik aš galiu nuspręsti, ar man reikia šios moters.
Suskambo durų skambutis, tėtis nuėjo atidaryti durų. Jis grįžo su moterimi, kurios vadinti mama aš niekaip negalėjau.
Taip jai ir pasakiau. Pasakiau, kad aš turiu ir mamą, ir tėtį, žmones, kurie mane užaugino ir kuriais visada galiu pasikliauti. O jos aš nepažįstu ir neklausysiu jos pasiteisinimų. Tegu daugiau čia neateina, nes iškviesiu policiją. Moteris pravirko, apsisuko ir išėjo.
Aš priėjau prie tėvų ir tvirtai juos apkabinau. Pasakiau, kaip juos myliu ir kokia esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarė.
Neišduokite savo vaikų, jie nesiprašė į pasaulį, jūs patys juos pagimdėte, todėl esate skolingi savo vaikams.
