Penkiolika voko su mano vardu, surištų virvele, gulėjo jo rankose, kai jis priėjo prie manęs mokyklos salėje, ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pamačiau, dar prieš išgirsdama jo balsą.
Mano vardas Indrė, man keturiasdešimt ketveri metai. Gyvenu Klaipėdoje, dirbu slauge. Su Mariumi susipažinau dvidešimt dvejų, jūreiviu, dirbusiu tolimuosiuose reisuose, kurio meilę pažinojau labiau per laiškus, nei per buvimą kartu, nes jis būdavo jūroje mėnesius iš eilės. Kai pasakiau jam, kad esu nėščia, jis buvo laivo kelionėje, ir aš parašiau jam laišką, vienintelį būdą tuo metu su juo susisiekti.
Atsakymo taip ir negavau. Mėnesiai prabėgo be jokios žinios, ir aš, įsižeidusi, įsitikinusi, kad jis nusprendė nereaguoti, nes nenorėjo vaiko, nustojau rašyti, pagimdžiau dukrą Aušrą viena, vėliau sutikau Tomą, kuris ją užaugino kaip savo.
Tai, ko nežinojau, tai, ką sužinojau tik dabar, stovėdama priešais Marijų mokyklos salėje, buvo tai, kad jo laivo bendrovė tuo metu bankrutavo, jūreiviai buvo įstrigę užsienio uoste be pinigų grįžti namo mėnesius, be ryšio priemonių, izoliuoti. Jis rašė man penkiolika laiškų per tuos mėnesius, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, mano tuometinė šeimininkė, pas kurią nuomojausi kambarį, tyčia neperduodavo, manydama, kad jaunai mergaitei geriau be jūreivio, „kuris niekada nebus namuose“.
— Indre, radau tuos laiškus prieš pusmetį, kai mirė ta moteris ir jos giminaičiai tvarkė namus, rado dėžę su nepristatytais laiškais, tarp jų – mano, su tavo adresu. Aš ieškojau tavęs metų metus po to, kai grįžau ir radau tave jau ištekėjusią, nusprendžiau, kad tu pati pasirinkai kitą gyvenimą, ir negalėjau tavęs kaltinti. Bet dabar, žinodamas tiesą, žinau, kad turiu dukrą, kurios niekada nepažinojau. Tu turi penkias minutes pasakyti jai, kas aš esu, prieš pasakydamas pats.
Ranka man drebėjo, kai paėmiau vieną iš tų laiškų, atpažindama Marijaus raštą, žodžius, kuriuos jis rašė man prieš devyniolika metų, nežinodamas, kad niekada jų neperskaitysiu laiku. Pasišaukiau Aušrą, kuri stovėjo netoliese su draugais, ir prieš ją atversdama tą laišką, papasakojau viską, ką ką tik sužinojau.
Aušros reakcija buvo ne pyktis ant manęs, kaip tikėjausi, o liūdesys – liūdesys dėl visų tų prarastų metų, dėl tėvo, kurio niekada neturėjo galimybės pažinti dėl pašto klaidos, kurios niekas negalėjo numatyti. Apkabino mane, paskui, atsargiai, priėjo prie Marijaus, paimdama jo ranką.
Per ateinančius mėnesius Aušra ir Marijus susirašinėjo, susitikinėjo, lėtai statydami ryšį, paremtą ne kaltinimais, o tų prarastų laiškų, dabar pagaliau perskaitytų, žodžiais.
Ar manote, kad kartais likimas atima iš mūsų galimybes ne dėl kažkieno blogos valios, o dėl paprasčiausių, absurdiškų aplinkybių, kurių niekas negalėjo numatyti?
Jei ši istorija jus palietė, pasidalinkite ja su artimaisiais.
