Rašytojas Gabrielis Garsija Markesas sirgo vėžiu. Jausdamas mirties artėjimą, jis parašė atsisveikinimo laišką. Jame Markesas kalba apie tai, ko nespėjo padaryti ir kas buvo tikrai vertinga jo gyvenime.
Perskaitykite, juk iš šio žmogaus visada yra ko pasimokyti.
Jei Viešpats Dievas nors sekundei pamirštų, kad aš skudurinė lėlė, ir dovanotų man truputį gyvenimo, aš nepasakyčiau visko, ką galvoju; daugiau galvočiau apie tai, ką sakau.
Vertinčiau daiktus ne pagal jų kainą, o pagal jų reikšmingumą. Miegočiau mažiau, svajočiau daugiau, suvokdamas, kad kiekviena minutė užmerktomis akimis – tai 60 sekundžių šviesos praradimas.
Aš vaikščiočiau, kai kiti nuo to susilaiko, pabusčiau, kai kiti miega, klausyčiausi, kai kiti kalba. Ir jei aš mėgaučiausi šokoladiniais ledais!
Jei Viešpats duotų man truputį gyvenimo, aš rengčiausi paprastai, kelčiausi su pirmuoju saulės spinduliu, apnuogindamas ne tik kūną, bet ir sielą. Dieve mano, jei aš turėčiau dar truputį laiko, užkasčiau visą savo neapykantą į ledą ir laukčiau, kol pakils saulė. Pieščiau po žvaigždėmis kaip Van Gogas, svajočiau, skaitydamas Benedetos eiles ir Sera daina būtų mano mėnulio serenada.
Prausčiau rožes savo ašaromis, kad paragaučiau jų spyglių skausmo ir gaučiau raudoną jų žiedlapių bučinį. Dieve mano, jei turėčiau daugiau gyvenimo…
Nepraleisčiau nė dienos, nepasakęs artimiesiems, kad juos myliu. Tikinčiau kiekvieną moterį ir kiekvieną ją mylintį vyrą, kad gyventų meilėje ir su meile. Įrodyčiau žmonėms, kokie jie neteisūs, galvodami, kad kai jie sensta, tai nustoja mylėti: priešingai, jie sensta todėl, kad nustoja mylėti!
Vaikui duočiau sparnus ir pats išmokyčiau jį skraidyti. Senukus išmokyčiau, kad mirtis ateina ne nuo senatvės, o nuo užmaršties. Aš juk irgi daug išmokau iš jūsų, žmonės.
Sužinojau, kad kiekvienas nori gyventi ant kalno viršūnės, nenumanydamas, kad tikroji laimė jo laukia slėnyje. Supratau, kad kai naujagimis pirmąkart suima tėvų pirštą mažyčiu kumšteliu, jis sučiumpa jį visiems laikams.
Supratau, kad žmogus turi teisę pažvelgti į kitą iš aukšto tik tam, kad padėtų jam atsistoti ant kojų. Aš tiek daug išmokau iš jūsų, tačiau, tiesą sakant, iš viso to naudos nedaug, nes, visa tai sukimšęs į skrynią, aš išeinu…
