Aš visada buvau gera, rūpestinga motina, švelni ir be žalingų įpročių…
Mano vaikai visada manimi pasitikėjo. Jų turiu tris: du berniukai ir dukrelė. Paskutinį sūnų
pagimdžiau 37-erių, tarp jo ir vyresniųjų vaikų didelis skirtumas.
Žinoma, visą gyvenimą dirbau, tačiau sau leisdavau mažai – daugiau vaikams ir namams,
jaukumui. Niekur nevažiavau, niekur nebuvau… o norėjosi…
Iki santuokos aš visada kur nors važiuodavau atostogauti. Ir vyras berods, pagal visus matus, buvo neblogas: negėrė, nerūkė, viską namo…bet VĖPLA.
Kai man sukako 55, vaikai jau atsistojo ant kojų, aš supratau, kad daugiau nebenoriu taip gyventi. Vyras turi brangų hobį – medžioklę: trys grynaveisliai skalikai, daugybė įvairių ginklų, palapinės, racijos ir t.t.
O aš net katės negaliu sau leisti, vyras jų nemėgsta. Ir išvis jis daug ko nemėgsta, ką mėgstu aš.
Rugsėjį (tai buvo prieš 6 metus) aš išėjau į pensiją (tačiau dirbu ten ir toliau) ir iškart pasiūliau jam skirtis su viena sąlyga – aš dovanoju jam pusę savo 3 kambarių buto, palieku jam garažą, mašiną, sodą, viską name ir visus jo šunis su ginklais mainais į 2 kambarių butą man.
Jis sutiko, kadangi tuo metu mūsų santykiai beveik išnyko, vaikų namuose nebuvo, o man asmeniškai dėl jo jau nieko nebesinorėjo daryti.
Ir štai lapkritį aš persikėliau į savo 2 kambarių butą…Su vienu lagaminu. Tuščios sienos. Aš
buvau tokia laiminga! Palaipsniui ėmiau daryti remontą: santechniką pakeičiau, langus, duris ir t.t.
Išsiskyrę mes jau 6 metus ir dabar kasmet važiuoju prie jūros, einu į koncertus, važinėju į
visokias ekskursijas į kitus miestus. Įsigijau dvi kates-sfinksus. Puikiai sutariu su savo vaikais.
Man dabar tokia ramybė širdyje, manau, atėjo pats komfortiškiausias mano gyvenimo periodas ir aš nieko nenoriu keisti. Tekėti daugiau nebenoriu – gyvenau santuokoje 33 metus…
Rugsėjį man bus 61 metai. Ši istorija tikra ir aš tikiuosi mirti ne rytoj…
