Šią stulbinančią istoriją papasakojo vienas senukas, gyvenęs Rygos pakraštyje.
Prieš karą šalia mano namų apsigyveno labai blogas žmogus. Nesąžiningas ir piktas. Jis užsiiminėjo spekuliacija. Tokie žmonės neturi nei širdies, nei garbės…
Ir štai vokiečiai užėmė Rygą ir suvarė visus žydus į getą, kad dalį užmuštų, o dalį tiesiog numarintų badu. Visas getas buvo apsuptas. Kas priartėdavo per 50 žingsnių prie sargybinių, tą nušaudavo vietoje. Žydai, ypač vaikai, mirdavo šimtais kasdien. Ir tada mano kaimynas nusprendė „duoti į delną“ vokiečių sargybiniui, įvažiuoti į getą su vežimu bulvių ir ten išmainyti jas į brangenybes, kurios, jo manymu, liko ten uždarytų žydų rankose.
– Aš mainysiu bulves tik toms moterims, kurios turi vaikų, – pasakė jis man prieš išvykdamas, – todėl kad jos dėl vaikų pasiruošusios viskam, taip aš uždirbsiu trigubai daugiau.
Aš nutylėjau, bet taip sukandau dantimis savo pypkę, kad sulaužiau ir ją, ir du savo dantis. Jei jis tą pačią minutę nebūtų išėjęs, tai aš galbūt būčiau jį nudėjęs vienu smūgiu…
Naktį jis pakrovė savo vežimą bulvių maišais ir išvyko į Rygos getą. Moterys ir vaikai apsupo jį. Viena moteris stovėjo su negyvu berniuku ant rankų ir tiesė delną su sudužusiu auksiniu laikrodžiu. „Beprote! – staiga suriko tas žmogus. – Kam tau bulvės, kai jis pas tave jau miręs! Pasitrauk!
Jis pats paskui pasakojo, kad nežino, kas jam tada pasidarė. Jis sukando dantis, ėmė plėšti maišų raiščius ir berti bulves ant žemės. „Greičiau! – sušuko jis moterims. – Duokite vaikus. Aš juos išvešiu. Bet tik tegu nejuda ir tyli.“ Motinos paskubomis ėmė slėpti išsigandusius vaikus maišuose, ir jis tvirtai juos užrišo.
Moterys neturėjo laiko net pabučiuoti vaikų, o jos juk žinojo, kad daugiau jų nepamatys. Jis pakrovė pilną vežimą maišų su vaikais, iš šonų paliko kelis maišus su bulvėmis ir išvažiavo. Moterys bučiavo purvinus jo vežimo ratus, o jis važiavo nesidairydamas. Jis visu balsu ginė arklius, baimindamas, kad kas nors iš vaikų pravirks ir išduos visus. Bet vaikai tylėjo.
Pro sargybinį jis pralėkė, paskutiniais žodžiais keikdamas tuos elgetas žydus ir jų prakeiktus vaikus. Tiesiai iš ten jis nuvažiavo siaurais kaimo keliais į miškus už Tukumo, kur laikėsi mūsų partizanai, atidavė jiems vaikus, ir partizanai saugiai juos paslėpė. Grįžęs žmonai pasakė, kad vokiečiai atėmė iš jo bulves ir pralaikė areštavę dvi paras. Kai karas baigėsi, jis išsiskyrė su žmona ir išvyko iš Rygos…
Dabar aš galvoju, kad būtų buvę blogai, jei aš nebūčiau susilaikęs ir nudėjęs jį kumščiu…
Ištrauka iš Konstantino Paustovskio knygos „Nežinomo amžiaus pradžia“
