Kai Aldona atvyko į nedidelį Dzūkijos kaimą, apie ją niekas nieko nežinojo. Rajono valdžia paskyrė jauną merginą dirbti kolūkio fermoje, o apsigyventi leido pas našlę Petronėlę, kurios troba stovėjo pačiame kaimo pakraštyje.
Aldona buvo tyli, darbšti ir niekam nesiskundė. Rytais pirmoji ateidavo į fermą, rūpestingai pašerdavo karves, išvalydavo gardus, o vakare grįždavo namo, atsisėsdavo prie lango ir ilgai žiūrėdavo į už laukų temstantį mišką.
Kaimynėms netrukus parūpo, kas ji tokia.
„Petronėle, kas pas tave per gyventoja? Nei su žmonėmis kalbasi, nei į vakarones eina. Jauna, graži, o vaikšto lyg visą pasaulio vargą ant pečių neštų“, kalbėjo jos, susirinkusios prie šulinio.
Petronėlė tik atsidusdavo.
„Geriau neklausinėkite. Matosi, kad mergaitės širdyje didelė žaizda. Kartais visą dieną nieko nevalgo. Padėsiu dubenį sriubos, tai net šaukšto nepaliečia. Naktimis girdžiu ją verkiant.“
Kartą į kaimą užklydo dvi po sodybas vaikščiojusios moterys. Jos siūlė mainyti skaras, sagas ir įvairias smulkmenas. Pamačiusios išbalusią Aldoną, ėmė tikinti, kad mergina esanti nužiūrėta.
Vyresnioji paprašė kiaušinio, kažką pašnibždėjo, perskėlė lukštą ir netrukus parodė ant delno besiraitantį mažą kirminą.
„Štai kas iš tavęs jėgas siurbė. Dabar viskas pasikeis“, iškilmingai pareiškė ji.
Aldona suprato, kad tai tik gudrus triukas, tačiau vis tiek atidavė moteriai kelis rublius. Gal todėl, kad pirmą kartą per daugelį mėnesių kas nors jai pasakė, jog gyvenimas dar gali pasikeisti.
Tą vakarą Petronėlė pastatė ant stalo bulvinių blynų su grietine. Aldona, ilgai tylėjusi, suvalgė vieną, paskui antrą. Kitą rytą susipynė plaukus, apsivilko šviesesnę suknelę ir net nusišypsojo fermos moterims.
Nuo tos dienos ji po truputį ėmė grįžti į gyvenimą.
Fermoje vis dažniau pasirodydavo jaunas veterinaro padėjėjas Jonas. Oficialiai jis ateidavo apžiūrėti gyvulių, tačiau moterys greitai pastebėjo, kad vaikino akys visada ieško Aldonos.
„Jonai, karvės stovi kitoje pusėje. Ko tu vis į melžėjas žiūri?“ juokdavosi jos.
Vaikinas parausdavo, o Aldona apsimesdavo nieko negirdinti.
Jonas buvo ramus, kantrus ir niekada nesistengė jos liesti ar klausinėti apie praeitį. Kartais atnešdavo kibirą obuolių iš motinos sodo, kartais pataisydavo sulūžusį fermos suolą. Aldonai jis patiko, tačiau vos pajutusi, kad vaikinas artinasi, ji iškart užsisklęsdavo.
Vieną rudens vakarą jauna karvė Žibutė pradėjo veršiuotis. Gyvulys sunkiai kvėpavo, neramiai gulė ir vėl stojosi.
„Reikia Jono. Greitai!“ sušuko naktinis sargas.
Aldona užsimetė paltą ir per lietų nubėgo į kitą kaimo galą. Jono namą ji surado pagal prie vartų augantį didžiulį šermukšnį.
Duris atidarė pats Jonas. Pamatęs permirkusią merginą, jis net sutriko.
„Aldona? Kas atsitiko?“
„Žibutė negali apsiveršiuoti. Skubėkime.“
Grįžtant į fermą abu beveik bėgo. Aldona, pati nesuprasdama kodėl, staiga paklausė:
„O kodėl tu dar nevedęs? Kaimo merginos nepatinka, ar mama žmonos neleidžia parsivesti?“
Jonas kelias akimirkas tylėjo.
„Mama jau seniai liepia man šeimą kurti. Tik aš negaliu vesti bet kurios.“
„Tai gal miesto gražuolės lauki?“
„Ne. Laukiu tavęs.“
Aldona sustojo, tačiau Jonas jau buvo nubėgęs kelis žingsnius į priekį. Jis atsisuko ir tyliai pridūrė:
„Nuo pirmos dienos, kai tave pamačiau, apie kitą negalvoju.“
Kai jie pasiekė fermą, Žibutė jau buvo atsivedusi du mažus veršelius. Jonas apžiūrėjo karvę ir nuramino darbuotojus, kad viskas gerai.
Po darbo jis pasisiūlė palydėti Aldoną namo.
„Nereikia. Tavo mama lauks“, atsakė ji.
„Palauks.“
Eidami pažliugusiu keliu jie ilgai tylėjo. Prie Petronėlės trobos Jonas paėmė Aldonos ranką ir švelniai ją pabučiavo.
Mergina išsigandusi ištraukė pirštus.
„Ką darai? Mano rankos nuo darbo šiurkščios, karvėmis ir pienu kvepia.“
„Man nesvarbu. Jos tavo“, atsakė Jonas. „O aš myliu visa, kas yra tavo.“
Tą naktį Aldona iki ryto neužmigo. Gulėjo, žiūrėjo į tamsias lubas ir verkė, prispaudusi antklodę prie burnos, kad Petronėlė neišgirstų.
Ji augo vaikų namuose ir niekada nepažinojo savo tėvų. Sulaukusi šešiolikos išvyko mokytis į miestą, apsigyveno bendrabutyje. Ten susidraugavo su vyresne mergina Regina, kuri nuolat vesdavosi ją į šokius, vaišindavo vynu ir supažindindavo su vyrais.
Aldonai taip trūko artumo, kad kiekvieną gražesnį žodį ji palaikydavo meile.
Vienas vaikinas žadėjo ją vesti, tačiau sužinojęs apie nėštumą dingo. Aldona apie vaiką niekam nepasakojo tol, kol paslėpti pilvo jau nebebuvo įmanoma.
„Penktas mėnuo. Dabar privalai galvoti ne tik apie save“, griežtai pasakė gydytoja.
Regina įkalbinėjo kūdikio neimti.
„Tu viena, be pinigų, be namų. Kaip jį užauginsi? Paliksi ligoninėje, o paskui pradėsi gyvenimą iš naujo.“
Aldona pagimdė mergaitę. Kelias minutes laikė ją ant rankų, žiūrėjo į mažą raukšlėtą veidelį ir kartojo:
„Atleisk man, dukrele.“
Tačiau iš ligoninės išėjo viena.
Nuo tos dienos ji negalėjo sau atleisti. Persikėlė į kaimą tikėdamasi, kad sunkus darbas nutildys sąžinę. Vis dėlto kiekvieną naktį prisimindavo dukters veidą.
Praėjus kelioms savaitėms po Jono prisipažinimo, į kaimą atvyko naujas lentpjūvės darbininkas. Aldona pažino jį vos pamačiusi.
Tai buvo Viktoras, vienas iš vyrų, su kuriais ji bendravo bendrabutyje.
Vakare jis pasivijo Aldoną prie parduotuvės.
„Šiandien ateik į lentpjūvę. Pasikalbėsime kaip senais laikais.“
„Aš neturiu su tavimi apie ką kalbėti.“
Viktoras nusijuokė.
„Neateisi, visas kaimas sužinos, kokia buvai mieste. Ir tavo veterinaras sužinos. Papasakosiu jam ir apie vaiką.“
Jonas, išėjęs iš parduotuvės, išgirdo paskutinius jo žodžius.
Tą vakarą Aldona namo negrįžo. Petronėlė sunerimo ir nuėjo pas Joną. Vaikinas iškart suprato, kad nutiko kažkas bloga. Prisiminė, jog prie upelio stovinti sena pirtis tą vakarą buvo kūrenama.
Priartėjęs prie pastato, jis pajuto dūmų kvapą. Durys buvo užremtos iš vidaus.
Jonas išdaužė mažą langelį, išlaužė duris ir išnešė apkvaitusią Aldoną į lauką. Paguldęs ją ant žolės, ėmė šaukti vardu.
„Aldona, atsimerk! Negali taip pasitraukti. Tavo dukra tavęs laukia.“
Mergina sunkiai pramerkė akis.
„Tu žinai?“
„Girdėjau Viktoro žodžius. Paskui nuvažiavau į miestą ir viską išsiaiškinau. Tavo mergaitė gyvena vaikų namuose. Jai dveji metai.“
Aldonos veidu nuriedėjo ašaros.
„Dabar tu manimi bjaurėsiesi.“
Jonas papurtė galvą.
„Aš ne teisėjas. Tu buvai viena, išsigandusi ir neturėjai žmogaus, kuris tave palaikytų. Taip, padarei klaidą. Bet klaidą dar galima taisyti.“
„O jeigu jos man neatiduos?“
„Tada važiuosime dar kartą. Kalbėsime su direktoriumi, tvarkysime dokumentus, prašysime leidimų. Aš nesakau, kad bus lengva. Bet tu daugiau nebūsi viena.“
Aldona žiūrėjo į jį negalėdama patikėti.
„Kam tau svetimas vaikas?“
Jonas apkabino ją ir tyliai atsakė:
„Ji nėra svetima. Ji tavo. Vadinasi, bus ir mano.“
Po kelių mėnesių Petronėlės troboje vėl skambėjo balsai. Prie lango, kur anksčiau vakarais vieniša sėdėdavo Aldona, dabar žaidė maža šviesiaplaukė mergaitė. Jonas mokė ją tarti pirmuosius žodžius, o Aldona, stovėdama tarpduryje, pirmą kartą po daugelio metų verkė ne iš skausmo.
Ji verkė todėl, kad pagaliau patikėjo: net stipriai sužeista širdis gali išgyti, jeigu šalia atsiranda žmogus, kuris neišsigąsta tavo praeities.
O kaip jūs manote, ar tikra meilė gali padėti žmogui atleisti pačiam sau?
