Keliu šią taurę už jus, mano kartos žmonės! Už tuos, kurie prisimena gyvenimą be interneto, išmaniųjų telefonų ir šimtų televizijos kanalų. Už tuos, kurie žinojo, kad žmogus negali visko įveikti vienas.
Sakoma, kad kiekvienas iš mūsų yra viensparnis angelas, todėl skristi galime tik stipriai apsikabinę kitą žmogų. Galbūt todėl mūsų karta taip vertina draugystę, kaimynystę, šeimą ir paprastą žmogišką artumą.
Praeities ilgesys ne visada yra tuščias ar beprasmis. Kartais užtenka išgirsti seną dainą, pajusti šviežiai nupjautos žolės kvapą ar pamatyti kieme seną dviratį, ir mintimis akimirksniu sugrįžtame ten, kur buvome vaikai.
Ne todėl, kad anuomet viskas buvo tobula. Tikrai ne. Gyvenimas buvo sunkesnis, pasirinkimų buvo mažiau, o daugelio šiandien savaime suprantamų patogumų tiesiog neturėjome. Tačiau jis buvo lėtesnis, paprastesnis ir kažkodėl artimesnis.
Šis tekstas skirtas visiems, gimusiems šeštajame, septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Tiems, kurių vaikystė prabėgo dar iki to laiko, kai technologijos persikėlė į mūsų namus, kišenes ir net šeimos vakarienes.
Mes augome šeimose, kuriose motinos skalbė rankomis arba senomis skalbimo mašinomis, o išskalbtus drabužius kabindavo kieme ar balkone. Žiemą patalynė sustingdavo nuo šalčio, o parnešta į namus kvepėdavo grynu oru.
Daugelis mūsų tėvų dirbo nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Nepaisant nuovargio, namuose visada atsirasdavo puodas sriubos, keptų bulvių, blynų ar paprastas duonos kepalas su sviestu. Niekas neklausdavo, ar norime atskiro patiekalo. Valgėme tai, kas buvo padėta ant stalo, ir dažniausiai mums viskas tiko.
Tais laikais ant kiekvienos spintelės nebuvo specialių užraktų, ant stalo kampų nebuvo minkštų apsaugų, o tėvai negalėjo mūsų stebėti per telefono programėlę. Jie paprasčiausiai mokė, ko negalima liesti, kur negalima lipti ir kada privalome sugrįžti namo.
Automobiliuose nebuvo šiuolaikinių vaikiškų kėdučių, o kai kuriose senose mašinose ant galinių sėdynių net saugos diržų nebūdavo. Važiuodami į kaimą sėdėdavome susispaudę su broliais, seserimis ir krepšiais. Kelionė galėdavo trukti kelias valandas, tačiau niekas neklausdavo, ar turime planšetę pramogoms.
Mes stebėdavome pro langą laukus, miškus, pakelės namus ir bandydavome pirmieji pamatyti gandralizdį. Kartais skaičiuodavome pravažiuojančias mašinas, kurdavome žaidimus ar tiesiog miegodavome padėję galvą kitam ant peties.
Vasarą didžiąją dienos dalį praleisdavome lauke. Išeidavome po pusryčių, o namo grįždavome tada, kai mamos jau kelis kartus pašaukdavo iš balkono ar pro atidarytą langą.
Tėvai ne visada tiksliai žinojo, kuriame kieme esame. Jie žinojo tik tiek, kad kažkur netoliese žaidžiame su kaimynų vaikais. O jeigu kas nors nutikdavo, visada atsirasdavo suaugęs žmogus, kuris padėdavo, nuvesdavo namo arba bent pasakydavo mūsų mamai, kur mus matė.
Mes gėrėme vandenį iš kiemo čiaupo, šulinio ar sodo žarnos. Karštą vasaros dieną vienas butelis limonado keliaudavo iš rankų į rankas. Niekas nesiginčydavo, kieno gurkšnis buvo didesnis. Svarbiausia buvo tai, kad gėrimo užteko visiems.
Valgėme ledus vafliniame indelyje, baltą duoną su sviestu ir cukrumi, obuolius tiesiai nuo medžio, serbentus nuo krūmo ir dar šiltus močiutės pyragus. Kartais rankos būdavo purvinos, o marškinėliai sutepti žole, tačiau niekam dėl to nekildavo didelė tragedija.
Mes daug judėjome. Bėgiojome, šokinėjome per gumą, žaidėme kvadratą, slėpynes, gaudynes, „aklą vištą“, „klases“, futbolą ir daugybę kitų žaidimų, kurių taisykles sugalvodavome patys.
Senuose Lietuvos daugiabučių kiemuose užtekdavo vieno kamuolio, kelių kreidos gabalėlių ir būrio vaikų. Kaimuose mūsų žaidimų aikštelėmis tapdavo pievos, daržinės, sodai, upeliai ir miško takai.
Mes statydavome palapines iš senų antklodžių, namelius iš lentų ir slėptuves krūmuose. Kartais suaugusiesiems tie statiniai atrodydavo kaip paprasta netvarka, o mums tai buvo tikros pilys, laivai ir slapti štabai.
Dviratis dažnai būdavo vienas keliems vaikams. Važiuodavome paeiliui, laikydavome vienas kitam sėdynę, kol išmokdavome išlaikyti pusiausvyrą. Parkritę nusibrozdindavome kelius, bet po kelių minučių vėl lipdavome ant dviračio.
Mūsų vaikystės nuotraukos nebuvo tobulos. Jose kas nors būtinai užsimerkęs, nusisukęs ar nukirptas kadro krašte. Fotografavomės retai, todėl kiekviena nuotrauka buvo saugoma albumuose, tarp kurių puslapių kartais gulėdavo atvirukai, laiškai ar sudžiovintos gėlės.
Nufotografavus reikėdavo laukti, kol juostelė bus išryškinta. Niekas nežinojo, ar kadras pavyko. Gal todėl nuotraukose žmonės atrodė natūraliau. Jie nebandė dešimt kartų pakartoti šypsenos ir negalvojo, kaip atrodys kitiems.
Mes neturėjome šimtų pažįstamų socialiniuose tinkluose. Tačiau turėjome kelis tikrus draugus, kurių balso nesupainiodavome su niekieno kitu. Žinojome, kur jie gyvena, kaip vadinasi jų tėvai ir kuriame lange vakarais įsižiebia jų kambario šviesa.
Norėdami pakviesti draugą į lauką, eidavome prie jo durų ir pasibelsdavome. Kartais šaukdavome vardą po langu. Jeigu mama atsakydavo, kad jis dar neparuošė pamokų, laukdavome kieme arba eidavome pakviesti kito.
Mums nereikėjo ilgai derinti susitikimų. Niekas neklausdavo: „Kurią valandą tau patogu po dviejų savaičių?“ Mes tiesiog žinojome, kad po pamokų visi susitiksime įprastoje vietoje.
Mokykloje rašėme plunksnakočiais, rašaliniais ar paprastais tušinukais, o klaidas trindavome trintuku arba atsargiai taisydavome. Sąsiuvinius aptraukdavome popieriumi, knygas saugodavome, nes jas po mūsų turėjo gauti jaunesni mokiniai.
Rugsėjo pradžioje mokyklinės prekės kvepėdavo nauju popieriumi. Pieštukinėse nebuvo keliasdešimties spalvų, tačiau ir iš kelių pieštukų sugebėdavome nupiešti visą pasaulį.
Per pertraukas nežiūrėdavome į telefonus. Bėgdavome į koridorių, dalydavomės sumuštiniais, keisdavomės lipdukais, atvirukais ar pašto ženklais ir aptardavome tai, kas įvyko per pamoką.
Jeigu gaudavome blogą pažymį, negalėjome jo paslėpti elektroniniame dienyne ar tikėtis, kad tėvai nepastebės pranešimo. Popierinį pažymių knygelės įrašą vis tiek reikėdavo parodyti ir gauti parašą.
Tai nereiškia, kad visi buvome pavyzdingi. Mes taip pat išdykaudavome, meluodavome apie nepadarytus namų darbus, slėpdavome dvejetus ir galvodavome, kaip paaiškinti suplėšytas kelnes. Tačiau turėjome galimybę suklysti, prisiimti atsakomybę ir pabandyti iš naujo.
Mes laukdavome švenčių. Kalėdos ir Velykos nebuvo tik dar viena proga kažką nusipirkti. Prieš jas namuose vykdavo tikras pasiruošimas: būdavo tvarkomi kambariai, kepami pyragai, verdami patiekalai, lankomi artimieji.
Kūčių vakarą daugelis šeimų susėsdavo prie vieno stalo. Kai kur po staltiese buvo dedama šieno, dalijamasi kalėdaičiu, prisimenami išėję artimieji. Vaikams tekdavo išlaukti ilgą vakarą, kol pagaliau bus galima pažiūrėti, kas padėta po eglute.
Dovanos būdavo paprastesnės, bet jų laukdavome ilgiau. Nauja knyga, flomasterių rinkinys, lėlė, mašinėlė ar šiltos pirštinės galėdavo suteikti tikro džiaugsmo.
Mes mokėjome laukti. Laukėme mėgstamos laidos televizijoje, nes jos nebuvo galima atsukti ar pažiūrėti bet kuriuo metu. Laukėme laiško, siuntinio, tarpmiestinio skambučio ir atostogų pas senelius.
Kai televizijoje rodydavo gerą filmą ar koncertą, prie ekrano susirinkdavo visa šeima. Niekas neperjunginėdavo šimtų kanalų. Kartais kaimynai ateidavo pažiūrėti kartu, nes ne kiekvienuose namuose buvo televizorius.
Telefonas stovėjo vienoje vietoje. Jeigu paskambindavo draugas, pokalbį galėdavo girdėti visa šeima. Vis dėlto tie pokalbiai buvo tikri. Mes klausydavomės žmogaus balso, o ne tik žiūrėdavome, ar jis perskaitė mūsų žinutę.
Vasaros atostogos dažnai reiškė kelionę pas senelius į kaimą. Ten anksti ryte girdėdavome gaidį, padėdavome ravėti daržą, rinkdavome uogas, nešdavome malkas ar ganydavome gyvulius.
Ne visada norėdavome padėti. Kartais burbėdavome ir svajodavome kuo greičiau pabėgti pas draugus. Tačiau būtent ten išmokome, kad pienas neatsiranda šaldytuve, bulvės neauga parduotuvės maišelyje, o pietūs reikalauja kažkieno darbo.
Močiutės mokėjo iš kelių paprastų produktų pamaitinti visą šeimą. Jos kepdavo bulvinius blynus, kugelį, varškėčius, pyragus, virdavo uogienes ir raugdavo agurkus. Receptai dažnai nebuvo užrašyti. Viskas buvo matuojama sauja, žiupsneliu arba „iš akies“.
Seneliai mažiau kalbėjo apie jausmus, tačiau jų rūpestis buvo matomas darbuose. Senelis sutaisydavo dviratį, močiutė įdėdavo maisto į kelionę, o tėvai, nors ir pavargę, vakare patikrindavo, ar turime kuo apsikloti.
Kaimynai taip pat buvo mūsų gyvenimo dalis. Žmonės skolindavosi druskos, cukraus, įrankių ir kėdžių didesnei šventei. Jeigu šeimoje kas nors susirgdavo, kaimynė atnešdavo sriubos, o jeigu reikėdavo išvykti, kas nors palaistydavo gėles ar pašerdavo gyvūnus.
Durys ne visada būdavo užrakintos. Vaikai laisvai vaikščiodavo iš vienų namų į kitus, o suaugusieji žinojo, kad prireikus jais pasirūpins visas kiemas.
Žinoma, anuomet taip pat buvo rūpesčių. Trūko pinigų, prekių, galimybių ir kartais paprasčiausio poilsio. Žmonės stovėdavo eilėse, taisydavo senus daiktus ir ilgai taupydavo didesniam pirkiniui.
Tačiau daiktai nebuvo taip lengvai išmetami. Drabužiai būdavo persiuvami, kojinės adomos, batai nešami pas batsiuvį, o sugedusi buitinė technika taisoma. Daiktai tarnavo ilgiau, nes žinojome, kiek darbo reikėjo jiems įsigyti.
Galbūt todėl ir santykių taip greitai neišmesdavome. Susipykę su draugu nebūtinai visam laikui jį išbraukdavome iš gyvenimo. Kitą dieną vėl susitikdavome tame pačiame kieme, išsiaiškindavome arba tiesiog pradėdavome žaisti iš naujo.
Mes išmokome bendrauti ne tik su tais, kurie buvo panašūs į mus. Viename kieme žaisdavo skirtingo amžiaus vaikai. Vyresnieji sugalvodavo žaidimus, mažesnieji stengdavosi neatsilikti. Kartais pykdavomės, bet vis tiek priklausėme tam pačiam būriui.
Mūsų karta išmoko prisitaikyti. Mes pradėjome gyvenimą be kompiuterių, bet vėliau išmokome jais naudotis. Rašėme popierinius laiškus, o dabar siunčiame žinutes. Klausėmės plokštelių ir kasečių, o šiandien muziką randame internete.
Per vieną gyvenimą pamatėme, kaip pasikeitė beveik visas pasaulis. Ir nors kartais mums sunku suspėti paskui technologijas, mes vis dar mokame gyventi ir be jų.
Mes mokame pasikalbėti nežiūrėdami į ekraną. Mokame užsukti pas žmogų ne vien todėl, kad turime reikalą. Mokame išklausyti ilgą istoriją, kurios negalima sutrumpinti iki kelių sakinių.
Mokame paskambinti ne tik per gimtadienį. Mokame prisiminti draugo adresą, mamos receptą, senelio posakį ir kelią į vietą, kurioje prabėgo mūsų vaikystė.
Mes nebuvome geresni už dabartinius vaikus. Jie auga kitokiame pasaulyje, turi kitų galimybių ir kitų rūpesčių. Tačiau turėjome tai, ko šiandien kartais pritrūksta net suaugusiesiems: daugiau laisvo laiko kartu, daugiau tikrų susitikimų ir mažiau baimės būti netobuliems.
Mūsų vaikystės nebuvo galima nufotografuoti kiekvieną minutę. Todėl ją saugome ne telefone, o atmintyje.
Ten vis dar yra senas kiemas, medinis suoliukas, dviračio skambutis, mamos balsas pro langą, močiutės virtuvė ir draugas, su kuriuo kadaise dalijomės vienu saldainiu.
Galbūt kai kurių tų žmonių jau nebėra. Galbūt mūsų vaikystės namuose dabar gyvena svetimi, o senos žaidimų aikštelės vietoje stovi automobilių aikštelė. Tačiau užtenka užmerkti akis, ir mes vėl trumpam ten sugrįžtame.
Mes nebuvome vieni. Kai parkritome, kažkas ištiesė ranką. Kai nežinojome, ką daryti, kažkas parodė. Kai šeimai buvo sunku, artimieji susėsdavo prie vieno stalo ir kartu ieškodavo išeities.
Galbūt todėl mums taip artimi žodžiai apie viensparnius angelus. Vienam žmogui sunku pakilti, tačiau du žmonės, stipriai apsikabinę, gali nuskristi daug toliau.
Ar jūs gimėte tarp 1950 ir 1980 metų? Ar prisimenate kiemą, kuriame žaidėte, pirmąjį dviratį, mokyklinę uniformą, vasaras kaime ir mamos balsą, kviečiantį grįžti namo?
Pasidalykite komentaruose vienu prisiminimu, kurį labiausiai norėtumėte bent vienai dienai susigrąžinti.
Galbūt verta šiuo tekstu pasidalyti ir su savo vaikais bei anūkais, kad jie suprastų, kokiame pasaulyje augo jų tėvai ir seneliai.
Keliu šią taurę už jus, mano kartos žmonės! Už mūsų vaikystę, draugystę ir artimuosius. Kiekvienas iš mūsų yra viensparnis angelas, todėl skristi galime tik stipriai apsikabinę.
O kokį savo vaikystės prisiminimą jūs labiausiai norėtumėte bent vienai dienai susigrąžinti? Pasidalykite juo komentaruose, o šiuo tekstu pasidalykite su tais, kurie taip pat augo be telefonų, bet apsupti tikrų draugų ir artimų žmonių.
