Voką radau ant pagalvės, grįžusi namo po darbo dvynių aštuoniolikto gimtadienio vakarą, kai jie patys jau buvo išėję švęsti su draugais, palikdami man tik raštelį ant durų: „Perskaityk, kai būsi viena. Mes grįšim vėliau pasikalbėti.“
Mano vardas Jolanta, man keturiasdešimt penkeri metai. Gyvenu Panevėžyje, dirbu vaistinėje. Su Egidijumi, dvynių Mato ir Markaus tėvu, susipažinau, kai berniukams buvo ketveri, praėjus pusmečiui po jų mamos Aušros mirties nuo retos autoimuninės ligos, kuri ją pakirto per nepilnus dvejus metus nuo diagnozės. Egidijus tuo metu buvo emociškai sutriuškintas, vos sugebantis tvarkytis su kasdienybe, ir aš, dirbdama tuo metu vaikų darželyje, kur lankėsi berniukai, pamažu įsitraukiau į jų gyvenimą, pirmiausia kaip auklėtoja, paskui kaip kažkas daugiau.
Niekada negalėjau turėti savo vaikų dėl įgimtos reprodukcinės sistemos ypatybės, kurią sužinojau dar paauglystėje, ir kuri man, dvidešimtmetei, atrodė kaip galutinis nuosprendis bet kokiai motinystės svajonei. Matas ir Markus, augdami šalia manęs, tapo atsakymu į klausimą, kurio maniau niekada negausianti.
Egidijus mirė prieš septynerius metus nuo staigaus insulto, palikdamas mane su vienuolikamečiais berniukais. Tuo metu Aušros tėvai, gyvenantys užsienyje, pasiūlė, kad galbūt berniukams būtų geriau persikelti pas juos, turint omenyje geresnes galimybes ten, bet aš, ir, kaip vėliau sužinojau, patys berniukai, kategoriškai atsisakėme net svarstyti tokią galimybę.
Atsisėdusi virtuvėje, atsargiai atplėšiau voką. Laiškas buvo rašytas dviem skirtingais braižais, paeiliui, vienas po kito sakinio.
„Mama (Markaus braižu), žinome, kad šis žodis tau visada buvo sunkus dėl to, ką praradai. Mes niekada negalėjome iki galo suprasti, ką reiškia negalėti turėti to, ko taip nori. Bet metai metais žiūrėdami, kaip tu mus augini, supratome vieną dalyką (Mato braižu): tu visada buvai mama, tikra, pilna, net be biologinio ryšio. Todėl norime tau pasiūlyti kažką, apie ką galvojame jau ilgai (vėl Markus). Yra mergaitė, Saulė, šešerių metų, kurios istoriją sužinojome per savanorystę vaikų ligoninėje, kur ji ilgai gydėsi nuo onkologinės ligos, dabar jau remisijoje, bet be artimųjų, galinčių ją priimti. Mes norime, kad susipažintum su ja (Matas). Jei pajusi, kad nori tęsti, mes esame pasiruošę padėti viskuo – finansais iš mūsų pirmųjų darbų, laiku, viskuo. Norime, kad pagaliau patirtum, ką reiškia būti mama nuo pat pradžios, taip, kaip tu buvai mums, nors gyvenimas davė tau kitokią pradžią.“
Verkiau, sėdėdama viena virtuvėje, laišką laikydama abiem rankomis, kol išgirdau, kaip atsidaro durys – jie grįžo anksčiau, nei sakė, akivaizdžiai per daug nervindamiesi, kad liktų ilgiau.
Kitą savaitę visi trys nuvažiavome į vaikų ligoninės socialinės globos skyrių, susipažinome su Saule, mergaite rimtu žvilgsniu ir tyliu balsu, kuri iš pradžių vengė akių kontakto, bet po valandos jau rodė man savo piešinius.
Pradėjome teisinį procesą po dviejų savaičių. Procesas pasirodė emociškai sunkesnis, nei tikėjausi, su pakartotiniais psichologų vertinimais, namų patikrinimais, ilgu laukimu, bet Matas ir Markus, abu jau studijuojantys, kas savaitę skirdavo laiko atvykti kartu su manimi į susitikimus, primindami, kad esu ne viena šiame kelyje.
Praėjus keliems mėnesiams, oficialiai tapau Saulės globėja, su perspektyva pereiti prie pilno įvaikinimo, kai bus baigti visi formalumai. Saulė dabar gyvena su mumis, ir kiekvieną vakarą Matas su Markumi ateina pas mus vakarienės, mokydami ją žaisti šachmatais, kuriuos patys mokėsi nuo penkerių metų.
Ar manote, kad skausmas, kurį patyrėme, kartais gali tapti tiltu į kažką, ko niekada nesitikėjome gauti? Ar jūs būtumėte taip pat sureagavusios, gavusios tokį laišką iš savo augintų, bet ne biologinių vaikų?
Jei ši istorija jus palietė, pasidalinkite ja su artimaisiais.
