Dirbu ligoninės techninės priežiūros skyriuje Klaipėdoje. Ryte ateinu, tvarkau, ką reikia sutvarkyti, vakare grįžtu. Penkiasdešimt penkeri metai, vienas gyvenantis vienuolika metų po skyrybų su Ramune. Nesiskundo. Turėjau savo tvarką, savo kambarį, savo tylą. Niekas neliesdavo mano daiktų. Niekas neperkeldavo mano puodelio į kitą vietą.
Maniau, kad tai gerai.
Ingridą sutikau fotografijos kursuose kultūros centre. Ji ateidavo viena. Penkiasdešimt vieni, dirbo apskaitoje, keletą metų buvo išsiskirusi. Pirma tikra kalba tarp mūsų — dėl to, kad abu tą pačią dieną turėjome tą pačią kamerų problemą ir likome paskutiniai ją spręsti. Nusijuokiau tą popietę labiau nei per mėnesius.
Kavos kartu. Dar kartą. Trečią savaitę pasiūliau susitikti šeštadienį.
Viskas atrodė gerai.
Ir tada pradėjau elgtis keistai.
Ne ji — aš. Sėdėdavau su telefonu rankoje ir laukdavau jos žinučių kaip kažko, kas gali bet kada nebeateiti. Jei ji per dieną neparašydavo — interpretavau tylą. Jei atšaukdavo susitikimą dėl aiškios priežasties — ieškodavau paslėptos reikšmės. Jei vakarą ji buvo tylesnė nei paprastai — praleisdavau naktį spėliodamas, ką padariau negerai.
Tai vyko kelis mėnesius. Ir aš sau neigiau, nes atrodė per kvailai tai vadinti baime.
Paskui vienas senas draugas, su kuriuo retai matau, bet kai matau — visada pasako, ką galvoja, pasakė man vieną vakarą bare:
— Rimantai, vienuolika metų vienas. Žmogus, kuris tiek laiko gyveno pats, nebeturi odos normaliam ryšiui. Tu pats to nesupranti.
Norėjau ginčytis. Nepavyko.
Supratau, kad jis teisus, tada, kai grįžau namo tą vakarą ir pagalvojau: kada paskutinį kartą tikrai pasitikėjau kuo nors? Kada paskutinį kartą leidau sau tiesiog būti su kažkuo be to, kad fiksuočiau kiekvieną jo judesį?
Neprisiminiau.
Vienatvė, kurioje gyvenau, nebuvo tik aplinkybė. Ji buvo sistema. Ji mane apsaugojo nuo to, kad turėčiau ką nors prarasti. Ir kai atsirado Ingrida — ta sistema nenorėjo jos pripažinti sauga.
Papasakojau jai vieną dieną. Sunkiai, su pauzėmis, netiksliai. Pasakiau, kad pastebiu savyje kažką, kas nėra teisinga jos atžvilgiu. Kad ne ji. Kad aš — žmogus, kuris pamiršo, kaip žmonės būna šalia.
Ji klausėsi. Paskui pasakė:
— Aš irgi bijau. Bet nepasirinkau nustoti bandyti.
Ne gražu. Ne tobula. Bet sąžininga. Ir sąžingumas buvo tai, ko mums abiem tą akimirką labiausiai reikėjo.
Tęsiame. Lėtai. Su klaidomis. Bet tęsiame.
Ar manai, kad ilgos vienatvės laikotarpis žmogų pakeičia taip, kad jis pats to nepastebi, ar visada yra būdas grįžti?
Jei ši istorija tave palietė — palik ❤️ ir pasidalink ja su artimaisiais.
