Kai ištekėjau, man atrodė, kad viską ištversime. Net skurdą. Net gyvenimą svetimame bute. Net nuolatinius „vėliau bus geriau”.
Tik niekada negalvojau, kad vieną dieną mano vyras pradės taupyti taip, jog namuose nebeliks net normalaus maisto.
Gyvename mano tėvų bute. Senas dviejų kambarių butas penktame aukšte, dar su tais sovietiniais radiatoriais, kurie arba kepina, arba visai šalti. Virtuvėje linoleumas kampuose jau pakilęs, vonioje plytelės nuo močiutės laikų. Bet tai mūsų vieninteliai namai.
Tiksliau — mano mamos namai.
Vyras prieš dešimt metų atvažiavo į mūsų miestą dirbti statybose. Tada jis man atrodė labai rimtas, darbštus vyras. Nerūkė, beveik negėrė, nuolat dirbo. Pasakojo, kaip sunku jo mamai, kaip jis visada jai padeda.
Tik vėliau supratau, kad beveik visą atlyginimą jis ir siųsdavo mamai. Sau pasilikdavo minimumą.
Kai susituokėme, pradžioje buvo visai neblogai. Bent jau man taip atrodė. Tik jo požiūris į mano mamą ir močiutę mane vis dažniau skaudino.
Mama leido mums gyventi savo bute beveik nemokamai. Mokėjo dalį komunalinių, nuolat atnešdavo maisto. Močiutė atvažiuodavo su savo konservuotais agurkais, uogienėmis, net kojines sūnui numegzdavo.
O vyrui vis kažkas netiko.
Vieną vakarą, kai buvo išgėręs, jis tiesiai pasakė mamai:
— Galėjot bent remontą padaryti prieš įleisdamos mus gyventi.
Man tada net gėda pasidarė.
Mama nieko neatsakė. Tik tyliai surinko puodelius nuo stalo ir išėjo į virtuvę. O aš pirmą kartą pagalvojau: ar tikrai už to žmogaus ištekėjau?
Bet tada jau laukiausi. Nebebuvo kur trauktis.
Kai gimė sūnus, pinigų katastrofiškai trūko. Pampersai, mišinukai, vaistai, gydytojai… Kartais stovėdavau parduotuvėje ir skaičiuodavau centus rankoje, galvodama, ką geriau paimti — sviestą ar pieną.
Mama tuo metu mus tiesiog gelbėjo. Ji apmokėdavo elektrą, pirkdavo vaikui drabužius, maisto. Net mano vaistus po gimdymo pirko ji.
O vyras ir toliau dalį algos siuntė savo mamai.
Per tuos metus anyta pasidarė remontą trijų kambarių bute. Nusipirko naują šaldytuvą, televizorių, važinėjo į sanatorijas. O mes septynerius metus net nebuvome išvykę savaitgaliui prie ežero.
Aš tylėjau labai ilgai. Bet vieną dieną neištvėriau.
— Tu bent supranti, kad mes gyvename iš mano mamos pinigų? — paklausiau.
Jis tada labai supyko.
— Čia mano motina. Aš privalau jai padėti.
Tarsi mano mama mums nepadėtų.
Po anytos mirties atrodė, kad kažkas pasikeis. Bet buvo dar blogiau. Vyras atsisakė palikimo jaunesnio brolio naudai.
Aš net netekau žado.
— Tu dešimt metų siuntei jai pinigus, padėjai, o dabar išeini tuščiomis rankomis? — klausiau jo.
— Broliui sunkiau, — atsakė jis.
Tą vakarą pirmą kartą užmigau nusisukusi į sieną ir pajutau, kad tarp mūsų kažkas miršta.
Pastaraisiais metais vyras tapo visiškai kitoks. Šaltas. Piktas. Nuolat nepatenkintas. Ypač mano mama.
Jam viskas kliūva:
— Per daug vandens sunaudojam.
— Per dažnai skalbi.
— Kam pirkti sūrį, jei galima pigesnę dešrą?
— Kam vaikui nauji batai?
Bet blogiausia prasidėjo prieš kelis mėnesius. Jis sugalvojo „taupyti sūnaus butui”. Skamba gražiai, tiesa?
Tik realybėje tai reiškia, kad dabar gyvename beveik pusbadžiu. Jis neduoda pinigų normaliam maistui. Skaičiuoja kiekvieną centą. Pyksta, jei nuperku vaisių ar jogurto.
— Reikia kentėti dėl ateities, — sako jis.
Tik aš jau pavargau kentėti.
Pavargau jaustis kalta, jei nusiperku kavos. Pavargau slėpti čekius. Pavargau girdėti, kad „visko nereikia”.
Kartais naktį guliu ir galvoju: o gal jis taupo ne sūnui? Gal jis ruošiasi išeiti?
Pastaruoju metu tarp mūsų beveik nėra šilumos. Tik įtampa, tyla ir pinigų skaičiavimas.
Kartą tiesiai jo paklausiau:
— Tu tikrai taupai sūnaus ateičiai? Ar savo?
Jis labai ilgai tylėjo.
Ir tas tylėjimas mane išgąsdino labiau nei bet koks atsakymas.
Dabar kartais pagaunu save galvojant, kad nebenoriu grįžti namo. Sėdžiu po darbo autobuse papildomą stotelę vien tam, kad dar kelias minutes pabūčiau ramybėje.
Bet labiausiai skauda ne skurdas.
Skauda tai, kad jaučiuosi gyvenanti su žmogumi, kuris seniai nustojo būti šeima.
O jūs ką darytumėte mano vietoje? Ar galima išsaugoti santykius, kai namuose nebelieka nei šilumos, nei pagarbos?
