Kartą ligoninėje gulėjo graži vidutinio amžiaus moteris. Ją lankė giminaičiai ir draugai.
Nešė vaisius, atvirutes, drąsino.
Ir kolegos lankė – taip pat drąsino ir linkėjo kuo greičiau pasveikti.
Tačiau moteris nepažvalėjo. Ji šypsojosi, kovodama su skausmu. Širdingai dėkojo. Ir vėl guldavo į lovą be jėgų.
Jai darėsi vis blogiau ir blogiau, nepaisant gydymo.
Gydytojas pastebėjo, kad moteris vakarais atsikelia per jėgą ir žiūri pro langą. Nuolat tikrina telefoną. Ir ilgai stovi ji ir žiūri į tamsią apsnigtą gatvę. Kažko laukia. Lūkuriuoja.
O paskui tyliai gula be jėgų.
Ant spintelės guli džiugiai oranžiniai apelsinai. Nepaliesti.
Ir atvirutės gražiai išstatytos, lyg maži obeliskai kapinėse.
Paskui gydytojui papasakojo moters sesuo, kad pacientę paliko vyras, kurį ji labai mylėjo. Ji išgyveno jo išėjimą; nieko nepadarysi. Tačiau po pusmečio susirgo. Turbūt ji laukia vyro. Viliasi, kad jis ateis jos aplankyti…
Gydytojas žvilgtelėjo į pacientės puslapį socialiniame tinkle ir viską suprato.
Ji rašė apie savo ligą ir gesimą.
Draugai palaikė ją, žinoma, tačiau jos pranešimai buvo skirti vienam vieninteliam žmogui. Ir dainas ji talpino tam žmogui.
Ir paveikslėlius publikavo su slaptu kvietimu: ateik, prašau! Man labai blogai. Aš labai tavęs laukiu!
…Tačiau tas, kurio ji laukė, taip ir neatėjo.
Nepaskambino ir neparašė.
Neatsakė į šias slaptas maldas.
Ir vakare moteris pasitraukė nuo lango.
Atsigulė į lovą ir nusisuko į sieną.
Taip ir mirė, be ašarų, priekaištų ir prašymų.
Nors ją buvo galima išgelbėti! Gydymas buvo teisingas!
Bet kartais vien gydymo maža, jei žmogus ko nors laukia.
Laukia, o ateina geri, mieli žmonės. Ne tie.
Senoviniuose arabų raštuose patardavo atvesti sunkiam ligoniui tą, kurio jis laukia.
Jei žmogus slepia, kad širdyje jis kažko laukia, reikėdavo paimti jį už rankos, čiuopti pulsą.
Garsiai tarti vardus. Ištarus gydymui reikalingo žmogaus vardą pulsas pagreitės. Organizmas duos signalą.
Štai šį žmogų ir reikia atvesti ligoniui! Tada liga pasitrauks.
Tačiau tas, kurio reikia, kartais neateina.
Nenori.
Ir tuomet tas, kuris kvietė ir laukė, gali atsigulti ir nusisukti į sieną.
Ir dabar laukti kito – paskutinės kelionės į tą šalį,
kur nėra nei laiko, nei kankinančio laukimo.
Ten nėra laiko. Ten amžinybė ir meilė.
Ir visi vienas kito gaili, nors niekas nesikankina…
