Visi tėvai įdeda maksimumą pastangų, kad užtikrintų savo vaikams gerą ateitį. Tai gali pasireikšti įvairiai. Kartais mes net galime nepastebėti šių pastangų, tačiau kiekvienas mūsų turi prisiminti, kad tėvai mus be galo myli.
Turbūt visi mes turime savo tėviškos meilės ir rūpesčio pavyzdį. Mamos ir tėčio dėmesį gali priminti kokia nors iš pirmo žvilgsnio nepastebima smulkmena. Ji gali nieko nesakyti aplinkiniams, tačiau tiems, kas žino jos priežastį, ji bus tikrai neįkainojama.
„Mano tėvas – paprastas darbininkas. Visą savo gyvenimą plušėjo malūne, gaudamas už tai gana kuklų atlygį. Jis neturėjo normalaus išsilavinimo,taigi, negalėjo rasti geresnio darbo. Užtai mano tėvo širdis didžiulė. Paragavęs vargo savo gyvenime, nusprendė padaryti viską, kad mano gyvenimas būtų geresnis.
Iškart po mano gimimo jis pradėjo kaupti pinigus mano mokslams. Darbas malūne neleido jam sukaupti rimtų santaupų. Todėl jis paprasčiausiai kasdien atidėdavo visus savo smulkius. Taupyklės vaidmenį atliko paprastas stiklainis, tačiau mūsų šeimai jis turėjo kur kas didesnę reikšmę.
Šį stiklainį su monetomis aš prisimenu tiek metų, kiek prisimenu patį save. Jis stovėjo ant komodos tėvų miegamajame. Tėvas kas vakarą iškratydavo sako kišenes ir visą smulkmę mesdavo į stiklainį. Jis man rodėsi tikra skrynia su piratų lobiu.
Kai stiklainis prisipildydavo iki viršaus, jis sėsdavo už virtuvės stalo ir imdavo rūšiuoti monetas pagal nominalą ir skaičiuoti surinktą sumą. Paskui suskaičiuotos monetos buvo dedamos į batų dėžę ir mes su tėvu važiuodavome į banką senu jo pikapu. Dėžė su monetomis gulėdavo tarp tėčio ir manęs ant vientisos kaip sofa priekinės sėdynės. Pakeliui į banką tėvo veide švytėdavo kažkas neįprasto. Tokiais momentais jis visada žiūrėdavo į mane su nenusakoma meilės ir vilties sąjunga.
Priduodamas sukauptas santaupas į banką, kuriame buvo atidaryta speciali sąskaita, tėtis visada išdidžiai sakydavo, kad tai pinigai mano mokslui. Ir kada aš niekada netriūsiu blogomis sąlygomis malūne, kaip tai daro jis. Kiekvieną tokį sąskaitos papildymą mes visada pažymėdavome ledais. Tėtis visada imdavo man ragelį su vaniliniu plombyru, o sau pirkdavo su šokoladiniu. Tai būdavo nepakeičiamas savitas mūsų ritualas.
Ta smulkmė, kurią mes gaudavome kaip grąžą pirkdami ledus, tapdavo pirmu indėliu į mūsų stiklainį ant komodos. Tėvas duodavo man stiklainį, ir aš mesdavau į jį šias monetas, kaip pakerėtas klausydamas jų skimbčiojimo į stiklą. Šis stiklainis tapo man kažkuo ypatingu.
Bėgo metai. Aš sėkmingai įstojau į koledžą, baigiau jį ir įsidarbinau gerame darbe. Kartą, aplankęs tėvus, užėjau į jų miegamąjį. Stiklainis stovėjo ant komodos, bet dabar buvo tuščias. Pamatęs jį, pajutau nepaaiškinamą jausmą, gerklę užgniaužė gumulas. Mama, sugavusi mano žvilgsnį, nusijuokė: „Vis rankos neprieina padėti jį į kitą vietą“.
Paskui aš sutikau puikią merginą. Mes pamilome vienas kitą ir susituokėme, mums gimė miela dukrelė Džesika. Per pirmąsias Kalėdas po jos gimimo mes visa šeima atvykome aplankyti mano tėvų.
Šventinių pietų metu Džesika pradėjo zirzti ir mano žmona Siuzana nunešė ją į tėvų miegamąjį, kad pakeistų sauskelnes. Grįžusi su neįprastu susijaudinimu pakvietė mane. Įėjęs į tėvų miegamąjį aš apstulbau. Stiklainis ant komodos vėl pildėsi monetomis!
Aš iškrapščiau iš savo kišenių visą smulkmę ir subėriau į stiklainį. Tuo momentu į miegamąjį įėjo tėvas su Džesika ant rankų. Mūsų akys susitiko ir aš supratau, kad jis išgyvena tas pačias emocijas, kaip ir aš. Mano gerklę vėl užgniaužė gumulas ir aš negalėjau nieko pasakyti. Tiesiog tylėdamas priėjau prie tėčio ir apkabinau jį…“
Tokios buitinės smulkmenos kartais svarbesnės už tūkstančius žodžių. Jos geriausiai parodo visą tėvų jausmų gilumą mums.
