Vienam vyrui išpranašavo, kad penkiasdešimties jis susitiks su svarbiausia savo likimo moterimi. Praėjo dvidešimt metų ir pranašystė išsipildė. Nors pats žmogus pamiršo ją.
Jis dirbo, siekė, stengėsi. Rūpinosi šeima, uždirbo pinigus, važinėjo po komandiruotes. Su žmona jis gerai gyveno, bet kažkaip mažai bendravo. Kažkaip nelabai rodė emocijas, jis buvo užimtas darbu.
O paskui ištiko infarktas, laimei, nedidelis. Ir jis užsiėmė sveikata, gydėsi. Paskui sporto salėje – jis gydytojo patarimu pradėjo sportuoti – pamatė veidrodyje žilą pagyvenusį vyriškį. Ir ne iškart suprato, kad čia jis ir yra. Jis pats.
Ir čia jis puolė į tokią depresiją, kad tiesiog siaubas. Gyvenimas juk beveik praėjo, o jis ir nepastebėjo. Vaikai užaugo ir gyvena atskirai. Žmona gera moteris. Bet jie irgi beveik atskirai gyvena, nors ir viename bute. Įmonė dirba, tačiau suprantama, kad lubos pasiektos. Ir nėra prasmės stengtis, tebūnie taip kaip yra.
Bet štai jis prisiminė pranašystę ir sukikeno. Jam penkiasdešimt metų. Kokia dar svarbiausia jo likimo moteris? Nieko jis daugiau nepamils, nėra širdyje vietos dar kažkam. O ir širdis susidėvėjusi, nebejauna širdis, žinote, ne mylėti ja reikia, o ją gydyti!
Tačiau žinote, pranašystė išsipildė. Po mėnesio pas sūnų su marčia gimė mergaitė. Mažytė tokia, mažutėlė, su skystais kūdikiškais plaukučiais ir pirštukais.
Mažyčiai mažyčiai pirštukai, o ant kiekvieno pirštuko – rausvas nagelis, irgi mažulytis. Ir šiais pirštukais svarbiausia likimo moteris tvirtai sučiupo senelį už piršto ir laiko. Žiūri tiesiai į akis ir šypsosi. Sakysite, tokie maži kūdikėliai nemoka šypsotis? Kartais moka. Visai sąmoningai šypsosi net patys mažiausi vaikai, taip būna.
Ir visą depresiją kaip ranka nuėmė; štai šita pačia mažulyte kūdikiška ranka. Senelis pajuto neįprastą jėgų antplūdį. Pas jį atsirado svarbiausia likimo moteris, jis tai pajuto.
Ir jis pradėjo gyventi – iš visų jėgų. Atsivėrė antras kvėpavimas, kai jis rado savo asmeninę gyvenimo prasmę. Dabar yra dėl ko kvėpuoti, dirbti, stengtis ir siekti. Ir yra kuo grožėtis.
Atrasti gyvenimo prasmę kartais labai paprasta. Tai kada yra dėl ko gyventi. Kai yra meilė kažkam, stipri meilė, tikra. Kai yra svarbiausia gyvenime: svarbiausias žmogus ar svarbiausias darbas, dėl jų ir gyveni.
Ir širdis pagyja, sugrįžta jėgos. Bet juk tai pernelyg paprasta! Taip, labai paprasta. Todėl kad ten, kur painu ir sudėtinga, dažniausiai prasmės nėra. Kol kažkas mus laiko už rankos ar už piršto, mes gyvename. Taip viskas sutverta žemėje.
Svarbiausias žmogus mūsų gyvenime laiko mus žemėje. Net jei jo pirštukai žirnio dydžio – jie ir laiko.
