– Na aš, žinoma, savo sūnaus neteisinu, labai kaltas prieš Ivetą, bet kuo aš nusipelniau tokio elgesio? – skundėsi Eugenija Miknienė buvusia Igno, jos sūnaus žmona. – Aš jai niekada nedariau nieko blogo, kol jie su Ignu gyveno Vilniuje, visada stengiausi padėti kuo galėjau.
O kai išsiskyrė, nė pažinti manęs nenori. Bet juk aš nepalikau jų su anūke, skirtingai nei sūnus. Ir neatsisakiau jų, noriu bendrauti su anūke, matyti, kaip ji auga, vystosi, noriu dovanoti dovanas, lepinti.
Eugenija labai laukė anūkų, kol Iveta su Ignu gyveno santuokoje. O pragyveno nemažai, kiek daugiau nei 10 metų. Sutuoktiniams niekaip nepavyko pradėti vaiko, to priežastis buvo vyro nevaisingumas. Paskui Ivetai atliko IVF ir moteris galiausiai pastojo.
Ignas tiesiog dievino žmoną, kiekvieną dulkelę nupūsdavo, ant rankų nešiodavo. O po ilgai lauktos dukters gimimo šeima jam pasidarė neįdomi. Ir po kurio laiko jis išėjo pas kitą moterį, liekną, linksmą, nekvepiančią pienu, neapsikrovusią vaikais.
Iveta pasiėmė metukų dukrelę ir išvyko pas tėvus į Plungę. Eugenija labai ilgėjosi anūkės, juk anksčiau dažnai matydavosi, vaikštinėdavo, padėdavo prižiūrėti.
O dabar anūkė beveik už 300 km nuo močiutės ir dažnai neprivažinėsi. Tačiau Eugenija džiaugtųsi važinėdama, bet Iveta nelabai to nori. Net telefonu, kai Eugenija skambina marčiai pasidomėti, kaip ten anūkė, kiekvienas Ivetos atsakymas būna sausas ir lakoniškas.
Bet kai anūkei sukako 2 metukai, Eugenija paskambino Ivetai ir pasakė, kad pripirko dovanų ir atvažiuos pasveikinti anūkės su gimtadieniu. Buvo matyti, kad Iveta nesužavėta šios naujienos, tačiau neėmė protestuoti.
Eugenija Miknienė nusipirko bilietus į traukinį ir išvyko į Plungę.
– Tik įsivaizduok, nuvažiavau 300 km, o manęs nė į butą nepakvietė, kad bent arbatos išgerčiau. Aš juk nesiprašiau su nakvyne ar kad man stalus dengtų.
Tai Iveta išėjo su anūke į lauką per lietų, pusvalandį pastovėjome ir viskas. Net dovanų nenorėjo imti, bet negi vešiuos viską atgal? Žodžiu, vos įkalbėjau paimti pakuotes su žaislais, rūbeliais ir skanėstais anūkei.
Štai tokia buvo Eugenijos kelionė. Moteriai apmaudu, kad Iveta taip elgiasi, juk anyta nekalta, kad jos Ignas pasirodė ne šeimos žmogus.
O su anūke bendrauti moteris nori, juolab kad daugiau anūkų greičiausiai ji neturės. Po dukters gimimo Ignas suprato, kad vaikai – ne jam.
