- Vaikas – tai asmenybė. Nuo pat gimimo. Jei tu tai pamiršti, tu jį auklėji taip, lyg tai būtų sutvėrimas be savo valios ir savo nuomonės.
- Auklėjimas – tai ne patogaus žmogaus kūrimas, kuris tau netrukdys. Tai asmenybės nukreipimas, kad ji taptų vientisa ir laiminga.
- Tėvai – pirmi žmonės, kurie žaloja vaikus. Jei tavo vaikas „kažkoks neteisingas“, agresyvus, nepaklusnus, neatsakingas, isteriškas – reiškia, tokiu jį padarė tėvai.
- Vaikai mokosi ne iš žodžių, o iš tėvų pavyzdžio. Vaiko auklėjimas turi prasidėti nuo savęs auklėjimo, nuo savęs vystymo.
- Riksmai neleistini – tai vaiko asmenybės žeminimas. Nevisada galima susilaikyti – visi mes žmonės ir jaučiame emocijas, kurių negalime kontroliuoti. Aprėkei, parodei isteriką – atsiprašyk. Taip tu padarytum, jei prieš tave būtų suaugęs. O prieš tave būsimas suaugusysis. Tai reikia atsiminti.
- Vaikas neturi pateisinti tėvų lūkesčių. Jis nieko tau neskolingas už tai, kad tu jį pagimdei. Ir jis toks, kokiu jį padarė tėvai savo pavyzdžiu. Jo kaltinti nėra kuo.
- Vaikas – tai totali atsakomybė. Gyvenimas daugiau nebus kaip anksčiau. Todėl kad tu kiekvienu veiksmu formuoji būsimą žmogų, parodai jam gyvenimo pavyzdį.
- Tu negali visko kontroliuoti. Vyks ekscesai. Todėl tavo užduotis – išmokyti jį (vėlgi savo pavyzdžiu) kaip su tuo susitvarkyti. Bausmės gali būti, bet ne slopinimas ir agresija, o kaip dėsninga klaidingo vaiko veiksmo pasekmė. Be riksmų, agresijos ir isterikų.
- Tėvai atsakingi už viską. To nesinori pripažinti, juk išeina, kad tėvai kalti dėl vaiko klaidų.
- Nėra idealių tėvų. Tai reikia suprasti. Ir kad klaidų bus. Svarbiausia, pripažinti tas klaidas ir patiems iš jų mokytis. Ir visada atminti :vaikas – tėvų veidrodis. Jei jis „ne toks“, reiškia, šeimoje problemos, kurių tėvai nesprendžia.
