Jis buvo praktikantas. Atliko praktiką miesto ligoninėje, vaikų skyriuje. Gerai mokėsi, galvojo, kad pasiruošęs vaikų gydytojo darbui. Tačiau realybė kartais nesutampa su mūsų įsivaizdavimais.
Vyr.gydytoja parodė kabinetą, supažindino su ligoniais ir pabrėžė, kad skyriuje yra vaikų iš vaikų namų.
Su jais reikia elgtis ypatingai. Darbo buvo daug. Jam buvo nelengva. Nuo vaikiško verksmo gūžėsi širdis.
Kartą jis užėjo į palatą, kur gulėjo žydraakė mergaitė šviesiais plaukais. Ji šypsojosi. Mergaitė neverkė, o didelėmis žydromis akimis žiūrėjo į jį.
Jai buvo 3 ar 4 metukai. Jis priėjo, pasisveikino. Ji ištiesė ranką ir plačiai nusišypsojo. Ji buvo kaip angeliukas. Mažylė labai jam patiko.
Jie susidraugavo. Mergaitė savo ruožtu irgi prisirišo prie jo. Ji laukė jo kiekvieną dieną, stovėjo prie palatos durų, visada stengėsi būti šalia jo. Vaikščiojo lyg uodegėlė po skyrių, žinoma, kai buvo galimybė.
Visi ją mylėjo, vadino angeliuku. Kartą mergaitė gydytojui parodė savo mamos fotografiją. Ji tvirtai laikė fotografiją rankose ir bučiavo ją. Liūdnai pasakė, kad ji dausose. „Mama buvo gera“. Praktika ėjo į pabaigą. Angeliukas nenorėjo jo paleisti:
„Neišeik, neišeik, tu mano tėtis“. Atsisveikinimas buvo sunkus abiem. Ji verkė. O paskui mergaitę grąžino atgal į vaikų namus. Praėjo metai. Jis vedė gerą, gražią merginą.
Kartą su žmona vaikštinėjo parke ir staiga išgirdo vaikišką balsą:
„Tėti, tėveli!“ ir link jų bėgo toji pati mergaitė. Jis pažino ją. Moteris nustebusi pažvelgė į jį. Pasirodė, kad mergaitę įsivaikino geri žmonės ir ji auga mylinčioje šeimoje.
