Irma ir Alvydas susituokė iškart po mokyklos, tačiau jam teko gerokai įsiteikti merginai. Ji buvo laikoma gražiausia jų rajone, todėl į jos širdį buvo pakankamai daug pretendentų.
Universitete irgi bandė sekioti paskui ją, nepaisydami, kad turi vyrą. Praėjus maždaug pusmečiui po vestuvių, prasidėjo pirmieji barniai, o konfliktų būna kiekvienoje šeimoje.
Priežastys buvo įvairios, juk buitis ir atsakomybė visada prideda problemų. Jaunuoliams reikėjo mokytis ir tuo pačiu užsidirbti. Irma neretai eidavo į klubą su draugėmis, o jos nutrūktgalviškas charakteris dažnai išvesdavo Alvydą iš kantrybės.
Jo charakteris buvo ramus ir stabilus, bet kartais ir jis neišlaikydavo. Vaikinas dievino žmoną, todėl atleisdavo jai įvairius nesusipratimus ir periodiškai lepindavo brangiomis dovanomis.
Praėjus 2 metams po vestuvių, Irma pranešė apie nėštumą. Ji nenorėjo gimdyti, tačiau Alvydas atkalbėjo ją nuo neapgalvoto poelgio. Mažylio gimimui tėvai ruošėsi iš pagrindų.
Bute atliko naują remontą, o vaiko kambarį apstatė pagal visas taisykles. Sutuoktinė susitaikė su tekusiu vaidmeniu ir aprimo.
Kai iki gimdymo liko vos mėnuo, ją užpuolė chuliganai. Moteris sugebėjo apsiginti, tačiau griūdama smarkiai susitrenkė galvą ir gydytojams nepavyko jos išgelbėti. Laimei, vaikas nenukentėjo ir cezario pjūvio būdu į pasaulį atėjo sveikas berniukas.
Alvydas apie įvykusią tragediją sužinojo tik po to, kai operacija buvo atlikta. Į ligoninę jis atvyko beveik ne nuovokos, ilgai sėdėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į vieną tašką.
Jo kumščiai buvo tvirtai sugniaužti, o skruostais ritosi šykščios vyriškos ašaros. Dėl to, kas nutiko, jis kaltino save, nes vakare negalėjo pasitikti sutuoktinės.
Netikėtai jo klausą sudirgino gydytojo, kuris ėjo koridoriumi, žodžiai. Jis paliepė jaunutei seselei forminti vaiką į kūdikių namus, kadangi tėvui jis bus našta.
Alvydas staigiai pašoko ir iš visų jėgų sušuko, kad nesiruošia niekam atiduoti savo sūnaus. Ir jam prasidėjo visiškai kitas gyvenimas, nepanašus į ankstesnį.
Jam svarbu pergyventi tragediją ir toliau gyventi vardan Irmos atminimo. Du metus Alvydui su vaiku padėjo tėvai, kadangi vienam auginti mažylį visada būna sunku. Buvo daug džiugių ir liūdnų momentų, o liūdesio minutėmis jis neretai prisimindavo Irmą.
Bandė gyventi už du, dovanodamas mažyliui rūpestį ir meilę. Jam pavyko susipažinti su gera ir žavia mergina, kuri buvo labai panaši į jo pirmąją žmoną. Vaikinas iškart dvasiškai atsigavo, o po neilgų santykių pasipiršo.
Porai gimė dvi nuostabios mergaitės, o visi vaikai tėvams tapo tikru turtu. Neįmanoma nuspėti, kuo galiausiai virs netektis ar pergalės džiaugsmas.
