Dar visai neseniai aš galvojau, kad jei santykiuose kažkas nesiklosto, tai ties tuo reikia dirbti. Galbūt kažką peržiūrėti savyje, įsiklausyti į partnerį, pakeisti kažkokias savybes. Aš net mačiau tame asmeninį ir dvasinį augimą.
Kaip gi! „Kiekvienas žmogus – mūsų mokytojas“. Žinoma, jei jis sako, kad tu egoistė, tai būtinai reikia įrodyti: ne, ne, aš tau, aš tik apie tave galvoju. Jei jis mano, kad tu karjeristė, tu pradedi dvejoti: galbūt profesiniai tikslai – tai tikrai blogai.
Jei jis sako, kad mėgsta nesidažiusias moteris su sportine avalyne, tu pradedi dažytis tik tada, kai jis nemato ir perki kažką patogaus, bet ne tai, kas tau patinka. Paskui visos tavo draugės tampa kvailėmis, o tu žiūri idiotiškus serialus ir laidas bukiems. Ir nėra tame jokio asmeninio augimo. Tiesa. Visa tai vyriškis daro su tavimi, todėl kad tavo savivertė žema ir tu leidi jam tai daryti.
Ir nieko čia statyti nereikia. Kiekvienas žmogus – mokytojas? Ok, pavaikščiojai, įvertinai, kam tau reikėjo tokios patirties, ir su naujomis žiniomis apie save eini toliau. O prieš tai pastebėjai, kad vyriškis kabina ant tavęs savo kompleksus ir lūkesčius. Tegu mokytojas pirmiausia pats pasigydo.
Kam aš tai sakau? Jei kažkuriuo santykių momentu tu staiga supranti, kad tau reikia ties kažkuo dirbti ar kažką iš savęs vaidinti, po velnių tokį vyrą. Tai ne tavo! Čia ir pravers visa tavo valia, kad kartu tai užbaigtumėte.
Arba tave priima su visu tavo grožiu ir savybių visuma, arba – sekantis. O krizės – taip, būna. Tik yra skirtumas: jūs aptariate, kaip naudoti dantų pastos tūbelę arba jūs aptariate, kad kažkam reikia tapti geresniu. Pirma – elgesio ir tarpusavio susitarimo klausimai, antra – asmeninės ypatybės. Ir čia jau jeigu ne tavo, tai tau niekada nepriklausys.
