Visą gyvenimą svajojau apie anūką. Tik štai vienintelis sūnus niekaip negalėjo susitvarkyti asmeninio gyvenimo, nesiklostė jam ilgalaikiai santykiai su moterimis. Arčiau 40-ies jis ėmė mąstyti apie šeimą vis daugiau ir štai pagaliau paskelbė, kad parves namo marčią.
Solveiga buvo 2 metais jaunesnė už mano sūnų, porą kartų nusvilusi nesėkmingose santuokose. Vaikų neturėjo ir jie su Sauliumi užsidegė idėja kuo greičiau pagimdyti sūnelį, o man – anūkėlį.
Ką sakyti, žmonės pakankamai patyrę, jau po dviejų mėnesių Solveiga jau buvo nėščiųjų įskaitoje. Gydytoja, kuri ją prižiūrėjo, buvo nelabai patenkinta tyrimais ir patarė būsimai mamai dažniau kontroliuoti vaisiaus vystymąsi.
Solveiga į visus įspėjimus numojo ranka, esą, jaučiuosi gerai, nėra reikalo kelti nerimą sau ir vaikui.
Po 3 mėnesių ultragarsas parodė, kad bus berniukas. Marčiai vėl primygtinai rekomendavo atlikti išsamesnę apžiūrą ir visus būtinus tyrimus, tačiau Solveiga vėl nusigręžė nuo medicinos.
Ir štai gimdymas. Pakankamai sunkus ir vaikui, ir mamai. Vaikas nesugebėjo pats įkvėpti be reanimatologo. Saulius ištempęs ausis su palengvėjimu išgirdo nors ir silpną, bet sūnaus verksmą. Tik pamačius naujagimį jo džiaugsmas dingo. Mažylis turėjo būdingus Dauno sindromui bruožus…
Solveiga, pastebėjusi vyro reakciją, įsitempė, o sužinojusi priežastį, ėmė raudoti.
Ji grįžo namo kitą dieną, palikusi vaiką gimdymo namuose. Pareiškė, kad nesiruošia auginti protiškai atsilikusio sūnaus ir parašys atsisakymą.
Mes trise kalbėjomės iki vėlyvos nakties, tačiau taip ir neperkalbėjome jos pakeisti sprendimą. Suprantama, kad sveikas vaikas – laimė šeimai, bet ką padarysi, mama pati kalta, juk visus 9 mėnesius ji tiesiog ignoravo gydytojų patarimus, sakydama „kaip nors“.
Marti nuėjo miegoti, o mes su sūnumi sėdėjome beveik iki ryto. Pokalbis buvo nelinksmas, tačiau ties vienu mes sutarėme vienareikšmiškai, Donatą (taip mes pavadinome vaiką) reikia paimti iš gimdymo namų nepriklausomai nuo jo mamos nuomonės.
Ryte pranešėme Solveigai apie savo sprendimą ir dar kartą paprašėme neskubėti, atsigauti po gimdymo ir neatsisakyti mūsų Donatėlio. Marti neigiamai papurtė galvą, susidėjo krepšius ir išėjo…
O mes su sūnumi nuėjome į gimdymo namus, paaiškinome situaciją ir pasakėme, kad kai tik bus galima paimti mažylį pagal medicininius rodiklius, mes iškart tai padarysime.
Vedėja pritardama linktelėjo galva, bet paskui apie valandą aiškino mums, su kokiais sunkumais teks susidurti, juolab jei vaikas neturės mamos. Ji neatkalbinėjo mūsų pasiimti vaiką, tiesiog sąžiningai ruošė mus kasdienybei su „saulutės“ vaiku.
Taip, mums su sūnumi dabar nelengva, bet mes nė karto nepasigailėjome, kad pasiėmėme Donatą. Išskyrus išvaizdą, jis mažai kuo skiriasi nuo savo trimečių bendraamžių.
Pediatras teigia, kad psichika ir refleksai vystosi gerai ir sako, kad mūsų berniuko ateitis
daugiausiai priklauso nuo to, kiek atsakingai ir uoliai mes jį lavinsime.
Ką pasakyti? Mes labai stengiamės ir nesiruošiame pasiduoti, labai norime, kad berniukas augtų laimingas. O mama? Dievas jai teisėjas…
