Pagimdžiau sūnų, kai man buvo jau 40 metų. Gimdymo namuose man pasakė, kad esu sena gimdyvė. Kaip keistai benuskambėtų, tačiau man atrodo, kad būtent tokiame amžiuje iš tiesų suvoki visus motinystės džiaugsmus.
Juk tu jau pilnai susiformavusi asmenybė su gyvenimiška patirtimi ir vertybėmis, kurios smarkiai skiriasi nuo tų, kurios buvo 20-ies.
Aš pilnai pasinėriau į sūnaus auklėjimą ir visą laisvą laiką skyriau tik jam. Arminas buvo paklusnus, išauklėtas vaikas ir man niekada nekilo problemų su juo. Mano draugės visada sakė, kad man labai pasisekė su vaiku, nes jis nekelia didelių rūpesčių, skirtingai nuo jų chuliganų.
Taip buvo, kol Arminui nesukako 14 metų. Kažkuriuo momentu supratau, kad tiesiog nebepažįstu savo vaiko. Sūnus visiškai nebeklausė, ėmė atsikalbinėti, viską daryti atvirkščiai ir mano pykčiui.
– Tai pereinamasis amžius. Pas mus irgi taip buvo, – tvirtino man vis tos pačios draugės. Nekantriai laukiau, kol šis periodas baigsis, bet pasirodė, kad viskas tik prasidėjo.
Arčiau 16-os metų Arminas tapo tiesiog nevaldomas, aš negalėjau net paprasčiausiai pasikalbėti su juo. Jis dažnai nenakvodavo namie, mokykloje pagal pažymių reitingą buvo paskutinėje vietoje.
Priešaky buvo 12 klasė ir aš labai pergyvenau, kad sūnus neišlaikys baigiamųjų egzaminų. Bet, mano laimei, vargais negalais jis išlaikė stojimui į aukštąjį reikalingus dalykus ir dabar ruošėsi išleistuvių vakarui.
Aš, žinoma, irgi planavau ten eiti. Nusipirkusi vakarinę suknelę tokiam įvykiui, matavausi ją prieš veidrodį, kai Arminas grįžo iš valso repeticijos. Pažvelgęs į mane vertinančiu žvilgsniu, jis paklausė:
– Ir kurgi tu taip atrodydama susiruošei? Bene į darbą?
– Kaip kur? – nustebau aš. – Į tavo išleistuves, žinoma.
– Su šiuo apdaru tu atrodai kaip senutė,- pasakė sūnus,- nesugalvok su juo eiti, nesidaryk gėdos ir manęs negėdink!
Netekau žado. To tikrai nesitikėjau išgirsti.
– Tau negėda taip su motina kalbėti? – pasipiktinau aš. – Jokios pagarbos! Aš, tiesą pasakius, jau ne mergaitė, kad tu mane čia vertintum.
– Visų mano draugų mamos ateis gražiai pasipuošusios, o tu su kažkokia prieštvanine suknele,- nenurimo Arminas.
– Tavo draugų mamoms po 40 metų, ne daugiau. O man jau gerokai virš 50. Todėl leisk man pačiai spręsti, kuo vilkėti.
– Tokiu atveju gali išvis neateiti į mano išleistuves! – išrėkė Arminas. – Aš nenoriu, kad visi matytų, kokia mano mama sena!
Tai išgirdus, man aptemo akyse. Kojos tapo vatinės ir aš prisėdau ant šalia stovinčios sofos. Staigiai pašoko spaudimas, apsvaigo galva.
Tačiau tai buvo smulkmena, palyginus su tuo, kad dėjosi mano širdyje. Nuoskauda, skausmas, pyktis, bejėgiškumas. Visi jausmai susimaišė į vieną didelį gniužulą ir užliejo mane nuo galvos iki kojų.
– Tu nori pasakyti, kad gėdijiesi manęs? – galiausiai paklausiau Armino.
– Tiesiog tu rengiesi kaip bobulė, taip dar labiau pabrėždama savo amžių,- supratęs, kad prikalbėjo ko nereikia, bandė teisintis Arminas.
– Gerai, kad tavęs negėdinčiau, aš niekur neisiu, – tyliai atsakiau aš.
Arminas demonstratyviai užvertė akis ir nuėjo į savo kambarį. Man buvo labai skaudu dėl sūnaus žodžių.
Aš nė įsivaizduoti negalėjau, kad kadaise mažas bejėgis vaikas užaugs ir taps visišku egoistu, suvokiančiu mane kaip duotybę. Ir visiškai pamirš, kaip vos prieš kelis metus bėgdavo pas mane su sumuštu keliuku, raudodamas visu balsu.
Tačiau kaip blogai man dabar bebūtų, jei Arminas vėl atbėgs pas mane su ašaromis, aš, kaip ir prieš kelis metus, padarysiu viską, kad jis šypsotųsi.
