„Aš niekada nesiaukojau dėl vaikų. Ir niekada nieko panašaus nereikalavau iš jų“.
Galbūt vaikų auklėjime svarbiausia tai, kokį pavyzdį mes, suaugusieji, jiems rodome. Tai liečia ir tėvų tarpusavio santykius. Vaikai viską mato, viską sugeria, lyg kempinė…
Aš pažįstu vieną moterį, kuri turi laimingą ir draugišką šeimą. Jos santykiai su vyru puikūs. Jie turi jau suaugusius sūnų ir dukterį, kurie su malonumu bendrauja su jais.
Kartu su anūkais jie laimingai leidžia laiką.
Kartą, aptariant vaikų temą, aš jos paklausiau, kaip jai pavyko pasiekti tokios harmonijos šeimoje.
Ir štai ką ji papasakojo:
„Iš tiesų viskas paprasta. Aš niekada neauklėjau vaikų, vietoje to visada padėjau jiems savarankiškai bręsti ir vystytis.
Niekada nežiūrėjau į vaikus kaip į savo nuosavybę ir niekada neprojektavau juose savo asmeninių planų bei svajonių. Neverčiau vaikų savo projektais. Aš tik durys, pro kurias jie pateko į šį pasaulį, kad atrastų save, atskleistų savo potencialą, nugyventų savo gyvenimą laimingai.
Po jų gimimo aš susitelkiau pirmiausia ne į juos, o į save ir meilę vyrui. Vaikai matė mūsų tarpusavio jausmus ir mūsų pakilimą. Jie mito nuoširdžiomis mūsų emocijomis, kuriomis mes džiugiai dalijomės su jais. Per save mes pripildėme juos ir iki šiol pildome šiluma, švelnumu ir rūpesčiu.
Žinoma, aš visada padėjau jiems visuose jų planuose ir svajonėse. Tačiau tai buvo būtent jų planai ir svajonės. Aš jų neauklėjau. Visada klausdavau jų leidimo, ar galima padėti, pasufleruoti ar patarti.
Kai jie tapo pilnamečiais, aš lengva širdimi paleidau juos į suaugusiųjų gyvenimą. Jie patys pasirinko partnerius ir po vestuvių aš niekada nesikišau į jų santykius.
Savo šeimose jie viską atidirbo ir nustatė taip, kaip patinka jiems, o ne taip, kaip patiktų man.
Tai jų gyvenimas, man jie nieko neskolingi. Aš niekada nesiaukojau dėl jų. Ir niekada nereikalavau iš jų nieko panašaus. Aš atskleidžiau save ir savo meilę geriausiam vyrui savo gyvenime.
Ir todėl jie nuoširdžiai myli mane ir savo tėvą, kuris visą gyvenimą jiems buvo geriausias pavyzdys.
Pavyzdys, kaip vyras gali mylėti moterį, kuri pilnai nepersijungia į vaikus, svarbiausių savo gyvenimo santykių nenaudai. Moterį, kuri visa širdimi padeda jam išskleisti sparnus ir pakilti.
Mano vaikai gyvenime tapo savarankiškais ir brandžiais žmonėmis, kurie sukūrė laimingas ir mylinčias šeimas pagal mūsų pavyzdį. Ir dabar jie myli mus tiesiog už tai, kad mes esame.
Ir todėl, kad mums visiems įdomu leisti laiką kartu. Tyrinėti ir pažinti šį nuostabų gyvenimą“.
