Susituokę 10 metų, yra du vaikai. Galėčiau pavadinti savo santuoką laiminga, jei ne vienas keistas vyro įprotis.
Draugės sako, kad su tuo galima taikstytis, juk vyras negeria, nemuša ir nesvetimauja. Bet aš niekaip negaliu priprasti, kad net po nereikšmingo barnio vyras iškart nustoja su manimi kalbėtis ir išvažiuoja pas tėvus.
Jau bandžiau visame kame nusileisti, kad išvengtume konflikto, tačiau jis stabiliai kartą per du mėnesius pats ieško dingsties barniui, kibdamas net prie smulkmenų.
Aiškintis santykius beviltiška, jis klausosi tik savęs, aš tuo metu lyg kalbuosi pati su savimi. Paskui jis įsimeta į krepšį kelis rūbus ir sako: „pagyvensi viena, įvertinsi tai, ką dėl tavęs darau“. Tačiau argi aš nieko dėl jo ar dėl šeimos nedarau?
Įdomiausia, kad jo tėvai laiko tokį sūnaus elgesį normaliu!
Pokalbiai nieko nedavė. Man jau nusibodo toks vaikiškas elgesys ir galvoju apie skyrybas.
Tik vaikų gaila. Kaip jiems išaiškinti skyrybų su tėvu, kurį jie labai myli, priežastį?
