Pateko žmogus į rojų. Žiūri, o ten visi žmonės džiugūs, laimingi, atviri, draugiški. O aplink viskas kaip paprastame gyvenime. Pavaikštinėjo jis, pažiūrinėjo, patiko. Ir sako arkangelui:
– O galima pažiūrėti, kas yra pragaras?
– Ne, tai ne pagal taisykles!
– Na nors viena akele!
– Gerai, einam, parodysiu.
Ateina jie į pragarą. O ten iš pirmo žvilgsnio viskas taip pat, kaip rojuje: tas pats įprastas gyvenimas, tik žmonės visi pikti, įsižeidę, matyti, kad blogai jiems čia. Jis klausia arkangelo:
– Čia juk viskas lyg ir taip pat, kaip rojuje! Kuo jie visi taip nepatenkinti?
– O todėl, kad jie galvoja, jog rojuje geriau.
Moralas: žmonės dalijami į dvi kategorijas: vieni mėgaujasi gyvenimu, kiti žiūri į juos ir pavydi. Ir taip, visą laiką galvodami apie kitus, pamiršta mėgautis savo gyvenimu. Ne veltui sakoma, kad laimingas tas žmogus, kuris išmoko žavėtis, o ne pavydėti… Todėl iš visų bjaurasčių pirmiausia reikia vyti iš savęs šį jausmą. Juk pavydas persmelkia tave nepastebėtas ir labai greitai išgraužia iš vidaus.
