Padariau nuodėmę – 40-ies suvokiau, kad pavargau nuo žmonos. Lyg ir buvo meilė, ir netgi
intymumo gausa.
Tačiau netikėtai nustojau jaustis šalia Eglės tikru vyru – į galvą įsiėdė mintis, kad kažkuriuo
momentu virtau silpnu bevaliu skuduru.
Suprantu, kad padariau klaidą, bet tada, būdamas beveik depresijos būsenos, susiradau meilužę. Laimė, kad ieškoti tinkamos kandidatūros nereikėjo – mūsų buhalterė Žana seniai vartė prieš mane akutes ir užsimindavo norinti kartu praleisti laiką.
Ir kartą aš pasiryžau.
Stebėtina, tačiau tai santykius su žmona paveikė teigiamai – mūsų santuoka lyg pražydo, tarp mūsų su Egle įsižiebė anksčiau nepažinti jausmai.
Tačiau aš… įsikliopinau meilužę. Paradoksalu, bet taip jau surėdytos vyro-ožio smegenys.
Viskas būtų puiku, jei ne mūsų sūnelis Kostukas – 16-metis plevėsa, galvojantis tik apie pinigus ir vardinius skudurus.
Kartą mes su Žana nusprendėme maloniai praleisti laiką. Pamelavau Eglei, kad užtruksiu darbe, o pats iš pradžių nusitempiau meilužę į kiną, paskui į restoraną, po to mes patraukėme pas ją.
Namo grįžau vėlų vakarą pakilios nuotaikos. Žmona jau miegojo, o Kostukas iškart paprašė
pasikalbėti,kaip jis išsireiškė, „apie gyvenimą“.
– Tėte, kaip praėjo tavo diena? – sūnus žvelgė į mane keistai, lyg vertindamas, įtariau
negera, tačiau neišsidaviau.
– Viskas normaliai. Štai, darbe užtrukau, pavargau. Apie ką norėjai pasikalbėti?
– Apie tavo draugę. Atrodo, ji vardu Žana?
– Kokia dar Žana? Perkaitai, ar ką?
– Oi, viską tu supratai,- bjauriai nusišiepė Kostas.
Sūnus atsistojo, uždarė kambario duris ir parodė fotografijas savo telefone. Jose gerai matėsi, kaip mes su meiluže sėdime restoranėlyje ir gyvai apie kažką šnekame.
Mažasis šmikis pagavo netgi tą momentą, kai mes po vakarienės sėdome į taksi. Kaip pasakytų tyrėjas, yra visi įkalčiai.
– Kam tu man tai rodai? Taip, aš turiu moterį, tačiau myliu mamą kaip ir anksčiau…
– Tėte, man tas pats, su kuo tu miegi ir ar tu myli mamą. Tikrai. Bet manau, tu nenorėtum,
kad mama sužinotų apie Žaną, ar ne taip?
– Taip, nenorėčiau. Turi kokį nors pasiūlymą? – supratau, kur lenkia sūnus.
– Turiu. Tu duodi man pinigų niekniekiams, o aš tyliu kaip žuvis.
– Kiek tau reikia?
– Nežinau. Priklausomai nuo to, ką panorėsiu nusipirkti,- Kostas tyliai nusijuokė. –
Nepergyvenk, nebankrutuosi.
Kas beliko daryti? Eglę aš išties mylėjau ir nenorėjau, kad mažasis niekšelis sugriautų mūsų idilę. Priėmiau sūnaus sąlygas ir jis išties pradžioje prašė nedaug. Šimtinės ribose per savaitę – su mano pajamomis ne tokia didelė kaina už ramybę.
Visgi buvau niekšas ir toliau susitikinėjau su Žana beveik kasdien. Eglė, atrodo, ėmė kažką įtarinėti, tačiau neišsidavė – periodiškai klausinėjo, kodėl dažnai užtrunku darbe, žiūrėjo tirdama, lyg laukdama kažkokios baisios tiesos.
Žinoma, aš tylėjau – to betrūko, kad savanoriškai prisipažinčiau apie neištikimybę!
Su laiku supratau, kad Žaną pamilau stipriau, nei žmoną. Taip kartais būna – ji ypač įdomus ir visapusiškas žmogus, mes su ja visiškai „ant vienos bangos“.
Skirtis su Egle? Pagal logiką taip, tačiau tam ryžtis savarankiškai nebūčiau galėjęs. Tašką
istorijoje padėjo Kostukas.
Kartą vakare jis priėjo prie manęs ir ėmė kelti reikalavimus savo bjauriu plonu balsu.
– Tėte, naujas iPhonas išėjo. Tūkstantis eurų su trupučiu. Kada pervesi?
– Niekada,- įsiūtis lyg tvojo man per galvą.
– Na, tada aš atskleisiu mamai mūsų mažą paslaptį!
– Aš pats tuoj atskleisiu.
Sūnus išvertė akis, o aš priėjau prie Eglės, kuri tuo metu per televizorių žiūrėjo eilinį erzinantį serialą. Papasakojau jai detales, kaip sutikau meilužę, kaip suartėjau su ja, kad Kostukas, tai sužinojęs, ėmėsi mane šantažuoti.
Žmona nepratarė nė žodžio – tiesiog žiūrėjo ir klausėsi. Nenuostabu – juk ji įtarė.
Sekančią dieną išėjau iš šeimos pas Žaną. Sutuoktinė be problemų sutiko su skyrybomis, o
sūnus liko be jokios tėvo paramos – nesiruošiu išlaikyti išdaviko.
Mano džiaugsmui, buvusi žmona irgi supyko ant vaikino ir nurėžė visus kišenpinigius. Savęs neteisinu, bet jei Kostas būtų valdęs savo apetitą, iki šiol gyventų pilnoje šeimoje ir gautų iš manęs periodiškus pervedimus „už tylėjimą“!
