Teisė berniuką gimnazistą už tai, kad jis peiliu dūrė savo bendraklasiui.
Jo poelgio priežastis buvo kasdieninis persekiojimas ir patyčios. Berniukas buvo kuprotas. „Kuprius!“ – kasdien, keletą metų iš eilės, pasveikindavo jį nukentėjusysis.
Koni pasakė, turbūt. pačią trumpiausią ir pačią efektingiausią kalbą savo advokato karjeroje. Jis pradėjo taip:
„Laba diena, gerbiamieji ponai prisiekusieji!“
„Laba diena, Anatolijau Fiodorovičiau!“ — atsakė prisiekusieji.
„Laba diena, gerbiamieji ponai prisiekusieji!“
„Laba diena, Anatolijau Fiodorovičiau!“ — dar kartą, bet su nuostaba, atsakė prisiekusieji.
„Laba diena, gerbiamieji ponai prisiekusieji!“
„Laba diena, Anatolijau Fiodorovičiau!“ — atsakė prisiekusieji, bet jau su dideliu susierzinimu.
Koni vėl ir vėl kartojo savo pasisveikinimą, kol prisiekusieji, ir teisėjai, ir visi dalyvavusieji (procesai tais laikais buvo atviri) nesprogo iš įniršio, pareikalavę išvesti „šį beprotį“ iš teismo salės.
„O tai juk buvo vos trisdešimt septyni kartai“ — pabaigė savo „kalbą“ advokatas.
Bonusas
