Aš labai karšta. Labai. Ne moteris, o Kalašnikovo automatas, galinti sušaudyti žodžiais iki faršo.
Aš nemokėjau laukti. Nemokėjau kentėti. Įkaitusiose situacijose man nepavykdavo nurimti,
iškvėpti, duoti sau laiko apgalvoti, kas vyksta.
Mane siutino žodis „visada“. Pagauta emocijų, aš nutraukdavau ilgamečius ryšius. Ištrindavau telefonų knygą. Blokuodavau neįtikusius. Susirinkdavau lagaminus ir išeidavau greitu žingsniu, neatsigręždama. Nė karto neatsigręžiau.
Bet kartą man davė neįkainojamą patarimą. Patarimą, kuris pakeitė mano gyvenimą.
„Laimi tas, kuris moka laukti“,- pasakė man vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime. Ir aš ėmiau mokytis laukti.
Valios pastangomis aš, vietoje to, kad lėkčiau emocijų trikinke, stabdžiau save, verčiau laukti.
Ko laukti? Ogi nieko. Laukti, kol praeis valanda. Ta valanda, per kurią gali būti pasakyti
pikčiausi, viską griaunantys žodžiai. Laukti, kol užges emocijų liepsna ir bus galima kalbėtis, nespringstant iš įniršio.
Neapgaudinėti savęs tos valandos bėgyje. Nenuodyti sielos, pirštais krapštant nuoskaudą, o
bukai laukti, kol praeis valanda. Žiūrėti filmą, skaityti knygą, kalbėti telefonu.
Vos valanda. Bet ją pergyvenus, 99 situacijos iš 100 atrodo kitaip. O štai iš tos situacijos, kuri taip neatrodo, reikia išeiti karališkai.
Karališkai – tai reiškia ramiai, geranoriškai ir visam laikui.
Kur aš čia lenkiu? Ak, taip: emocijų pliūpsnyje mes dažniausiai darome tai, ko paskui būtinai gailimės. Darome blogai artimiesiems, bet dar blogiau sau…
