Kartu su vyru gyvenome virš 5 metų. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad jis naudoja mane kaip piniginę. Tačiau laikinų sunkumų darbe dėka pamačiau tikrąjį jo veidą. Sirvydas niekada neturėjo normalaus darbo.
Kiekvienoje firmoje užsilaikydavo neilgiau mėnesio-dviejų. Nemokėjo dirbti komandoje, nebuvo atsakingas ir visada vėluodavo. Kai jam parodydavo klaidas, įsižeisdavo kaip vaikas ir jį atleisdavo.
Visada jį palaikydavau. Sakydavau, kad viršininkas nesugebėjo įžvelgti jo talento. Po vestuvių visos šeimos išlaidos atgulė ant mano pečių. Turėjau stabilų darbą ir gerą atlyginimą, todėl galėjau ir komunalinius sumokėti, ir paskolą, ir maisto nupirkti.
Vyro alga ėjo tik jam. Praėjus metams po vestuvių mano darbe iškilo problemų. Firmą, kurioje aš dirbau, ištiko krizė. Viršininkas per susirinkimą pasakė, kad bus mažinami etatai. Jaudinausi, kad mane gali atleisti. Kai vyras grįžo namo, aš sėdėjau svetainėje ir verkiau.
– Julija, kas nutiko? Ko tu raudi? – paklausė jis manęs.
– Mane gali atleisti iš darbo. Firmoje krizė, nežinau, ką daryti.
Tada Sirvydas ne juokais įpyko. Pradėjo šaukti ant manęs ir kaltino, kad jį nuvyliau.
– Tai yra, tave atleis, o visos išlaidos ant manęs guls, ar ką? Aš negaliu mokėti paskolos,ir išvis jos reikėjo tau vienai. Tai tu nenorėjai gyventi su mano tėvais. Vertei mane imti šitą velnio paskolą. Va pasiėmei, tai ir srėbk pati. Aš pinigų tam neturiu.
Ėmiau verkti dar stipriau. Jis mane išdavė, paliko vieną su mano problemomis, o dar vyras vadinasi. Ryte Sirvydas susirinko daiktus ir išvažiavo pas tėvus, o aš likau viena.
Širdies gilumoje tikėjausi, kad jis ateis ir paprašys mano atleidimo. Praėjo mėnuo. Iš darbo manęs neatleido, atvirkščiai, paaukštino ir pakėlė atlyginimą. Per tą mėnesį supratau, kad vyras tempė mane žemyn. Visi pinigai išeidavo jam, jo norų tenkinimui.
