Kartą vilkė atsivedė kelis jauniklius. Du iš jų buvo labai gražūs, o trečias gimė baltos spalvos, jis buvo ne toks, kaip visi.
— Tu negali būti mano sūnus! — sušuko įtūžusi vilkė ir išvarė baltąjį vilkiuką.
Mažylis išėjo iš miško, atsigulė pievelėje ir ėmė gailiai inkšti. Jis nesuprato, kuo neįtiko savo motinai, ir kas su juo negerai. Tuo metu pro šalį bėgo paprastas benamis šunelis. Pamatė vienišą vilkiuką:
— Tu pasimetei? — paklausė su užuojauta.
— Ne. Mama mane išvarė. Aš gimiau baltas ir tuo užtraukiau gėdą visai savo genčiai, – pasiskundė vilkiukas.
Kalytė neilgai galvojo ir pasiėmė vilkiuką pas save. Tuo metu ji kaip tik buvo atsivedusi savų šuniukų. Benamė kalyte pagalvojo, kad dar vienas mažylis nebus jai našta.
Bėgo laikas, vilkas išaugo tikru gražuoliu. Jis perėmė iš savo mamos – kalytės ir brolių visus įpročius, vienintelis, ko jis nemokėjo – tai loti. Motina-kalytė labai didžiavosi savo įsūniu.
Nors jis ir nepanašus į ją, bet jis turi gerą širdį ir yra atsidavęs savo šeimai.
Kartą į jų kiemą įbėgo didelis pilkas vilkas. Kalytė suinkštė iš baimės ir bandė uždengti kūnu savo šunyčius.
— Ko atėjai pas mus? — įširdo baltasis vilkas, suurzgęs ant savo tikro brolio.
— Tu du kartus užtraukei gėdą mūsų šeimai. Kai gimei baltas ir kai pradėjai gyventi su šunimis. Tai nepriimtina tikram vilkui.
— Tu klysti! Štai mano šeima! — baltasis vilkas mostelėjo šunų pusėn. Jie priėmė mane po to, kai jūs išvarėte. Jų aš niekada neleisiu skriausti ir neužtrauksiu jiems gėdos.
— O jei aš užpulsiu tuos šunis, tu kovosi prieš mane, savo brolį? — nusišaipė vilkas.
— Jie mano broliai, ir aš negalvodamas ginsiu juos. Eik iš čia!
— Palauk. Motina mane atsiuntė tavęs. Ji atleidžia tau ir nori, kad tu grįžtum namo! — su pasididžiavimu ištarė vilkas.
Kalytė, girdėjusi visą pokalbį, pasižiūrėjo į savo įsūnį ir gailiai suinkštė. Ji pamilo jį kaip savo tikrą sūnų ir nenorėjo su juo skirtis.
— Štai mano motina! Ir ji niekada nepyko ant manęs. Ji maitino mane, mokė ginti šeimininkų namus, ir mokė mane ištikimybės, — baltasis vilkas priėjo prie kalytės.
— Ji šuo ir negali būti tavo motina. Tavo motina kilminga vilkė, o ne kažkokia kiemsargė! — įširdo pilkasis vilkas.
— Mano motina – ta, kuri mane užaugino. Ta, kuri nemetė manęs sunkią minutę ir padovanojo man savo meilę ir rūpestį. Kitos motinos aš neturiu ir neturėsiu! Eik iš čia, kol aš neįpykau! — urgztelėjo baltasis vilkas.
Nekviestas svečias nusisuko ir nubėgo. Įsūnis priėjo prie savo mamos ir pasitrynė į jos nosį.
— Ačiū, mama, už viską! Atleisk, kad aš taip ir neišmokau loti… — Nieko, sūneli! Svarbiausia, kad tu užaugai kilnus ir geras! — Pasakė kalytė.
