Sena išmintinga katė gulėjo ant žolytės ir šildėsi saulutėje. Čia pro ją pralėkė mažas greitas kačiukas. Jis kūlvirsčia nusirito pro katę, paskui žvaliai pašoko ir vėl ėmė lakstyti ratais.
– Ką tu darai? – tingiai pasidomėjo katė.
– Aš bandau pagauti savo uodegą! – suplukęs atsakė kačiukas.
– Bet kam? – nusijuokė katė.
– Man pasakė, kad uodega – mano laimė. Jei aš pagausiu savo uodegą, tai pagausiu ir savo laimę. Štai aš ir vaikausi savo uodegą jau trečia diena. Bet ji visą laiką pasprunka nuo manęs.
Sena katė nusišypsojo taip, kaip tai moka daryti tik senos katės ir tarė:
– Kai aš buvau jauna, man irgi pasakė, kad mano uodegoje – mano laimė. Aš daug dienų laksčiau paskui savo uodegą ir bandžiau sučiupti ją.
Aš nevalgiau, negėriau, o tik bėgiojau paskui uodegą. Aš griūdavau be jėgų, atsistodavau ir vėl bandydavau pagauti savo uodegą.
Kažkuriuo momentu aš nusivyliau. Ir tiesiog nuėjau kur akys veda. Ir žinai, ką staiga pastebėjau?
– Ką? – nustebęs paklausė kačiukas.
– Aš pastebėjau, kad kur aš beeičiau, mano uodega visada eina paskui mane. Paskui laimę nereikia bėgti. Reikia pasirinkti savo kelią, ir laimė eis kartu su tavimi.
