Kartą, susirinkę visi kartu, ir, nusprendę praleisti visa dieną kartu, dievai pasiūlė vieni kitiems:
— O imkim ir atimkim ką nors iš žmonių?
Kito dievo atsakymas nuskambėjo greitai:
— Reikia atimti žmogiškąją laimę, tik reikia taip paslėpti, kad jos labai ilgai negalėtų rasti.
Pasipylė įvairiausi pasiūlymai. Buvo siūloma surasti patį aukščiausią kalną pasaulyje ir paslėpti laimę jo viršukalnėje, bet šios idėjos nieks nepalaikė, pasakę:
— Surasti laimę kalno viršūnėje žmogui ne taip ir sunku, pasistengus, galima įlipti į bet kokį kalną.
Kiti siūlė :
— Suraskime pačią giliausią vietą jūroje ir paslėpkime laimę jūros dugne, bet buvo atsakyta;
— Mes sukūrėme žmones smalsiais, jie savo tikslų pasiekimui sukurs bet kokią mašiną, kuri nusileis į giliausią jūros dugną.
— O gal mes paslėpkime laimę kitoje planetoje?
— Kaip gi jūs pamirštate, kad žmonės sukurti protingi ir giliai mąstantys, jie sukurs ir tokią mašiną.
Išklausęs visus pasiūlymus, vyriausias ir išmintingiausias iš dievų pasakė: — Yra viena vieta visoje visatoje, kur žmonės negalės surasti laimės. Jie niekada nežiūri į savo vidų, ten pati saugiausia vieta, paslėpti laimę. Visą gyvenimą visur ieškoję tikrosios laimės, jie nenusigaus iki savęs pačių, kad surastų tikrąją žmogiškąją laimę.
