Vaikštinėjo Laimė po mišką, mėgavosi gamta, kai staiga įkrito į duobę. Sėdi ir verkia. Ėjo pro šalį žmogus, Laimė išgirdo žmogų ir šaukia iš duobės:
– Gerasis žmogau! Ištrauk mane iš čia.
– O ką tu man už tai duosi?
– O ko tu nori?- paklausė Laimė.
– Aš noriu didelio ir gražaus namo su vaizdu į jūrą, paties brangiausio.
Laimė padovanojo žmogui puikų namą prie jūros, šis apsidžiaugė, nubėgo ir pamiršo Laimę. Sėdi Laimė duobėje ir dar garsiau verkia.
Pro šalį ėjo antras žmogus, išgirdo Laimė žmogų ir šaukia jam:
– Gerasis žmogau! Ištrauk mane iš čia.
– O ką tu man už tai duosi? – klausia žmogus.
– O ko tu nori? – paklausė Laimė.
– Aš noriu daug gražių ir brangių mašinų, įvairių markių.
Davė Laimė žmogui tai, ko jis prašė, apsidžiaugė žmogus, pamiršo Laimę ir nubėgo. Visai prarado viltį Laimė.
Staiga girdi, eina trečias žmogus, Laimė jam suriko:
– Gerasis žmogau! Ištrauk mane iš čia.
Žmogus ištraukė ją iš duobės ir nuėjo toliau. Apsidžiaugė Laimė, nubėgo paskui jį ir klausia:
– Žmogau! O ko tu nori už tai, kad man padėjai?
– Nieko man nereikia, – atsakė žmogus.
Taip ir nubėgo Laimė paskui žmogų, neatsilikdama nuo jo niekada.
